Ta kurios nekenti

Nepasidavimas

Aš nepasiduosiu.
Aš jo neprarasiu.
Mūsų istorija čia nesibaigs.
Būtų per daug lengva pasiduoti ir padėti tašką.
Aš nusipelniau nugyventi laimingą gyvenimą kartu su juo. Užauginti 3 vaikus ir kartu pasenti.
Praėjo 2 dienos kol tai suvokiau. Mano širdis niekada nebus laiminga, jei mano vyras nebus Kailas.
Ryžtingai nusiteikusi pirmą kartą po daugelio metų, sėdau už mašinos vairo. Šiandien aš kovosiu iki galo.
Išvažiavusi iš namų kiemo važiavau tiesiai į Kailo namus. Jis galės manęs neįleisti, aš vistiek rasiu būdą įeiti. Net jei išvadins visais žodžiais, aš vistiek nepasiduosiu. Privažiavusi jo namus, pasistačiau mašiną gatvėje ir žingsniavau link paradinių durų. Rankos buvo drėgnos, o kūnas buvo išmuštas karščio. Prisiekiau sau padaryti viską, tad tai ir turiu daryti.
Paskambinau į duris ir giliai įkvėpiau. Nustebau kai durys atsidarė vos po kelių sekundžių. Gaila, už durų stovėjo Rose, su nelabai patenkintu veidu.
-Man reikia pasikalbėti su Kailu.-tariau drąsiai
-Smagu.-Rose nusišypsojo pačia netikriausia šypsena
-Aš rimtai.-sugriežtinau balsą ir uždėjau ranką ant durų.
-Cass, matai yra problema.-ji sukryžiavo rankas.-ir aš norėčiau su juo pasikalbėti, bet mano sužadėtinis dingo.
-Ką tu turi omenyje?-suraukiau antakius
-Jis susirinko daiktus ir kol aš miegojau išvažiavo. Jo nebėra.-papurtė galvą
-Velnias.-garsiai atsidusau ir patraukusi ranką nuo durų nuėjau. Jam tikrai negerai ir tai tik mano kaltė. Tai dėl manęs jis elgiasi lyg pamišęs. Po velniais, kur jis galėjo išeiti? Įsėdusi į mašiną nuvažiavau į jo darbą. Juk vienintelis dalykas kuris jam pastaruoju metu rūpi, tai jo verslas.
Įėjusi į pastatą pamačiau sumaištį. Visur lakstė darbuotojai, klientai nerado sau vietos, bendrai vaizdas atrodė kaip po karo. Registratūroje bandžiau atkreipti vienos darbuotojos dėmesį, bet ji turėjo 3 telefonus rankose. Kelioms sekundėms buvau nusprendusi pakilti į jo kabinetą, bet sudvejojau. Liftu kilo virš 15 žmonių vienu metu. Tikrai nenoriu mirti ir nužudyti savo vaikelio tokiu būdu.
Sutelkusi visas jėgas sustabdžiau vietos sau nerandančią merginą. Ji buvo perbalus ir persigandus.
-Kas čia vyksta?-bandydama perrėkti šurmulį paklausiau
-Ar skaitei laikraštį?-pažvelgusi į mane paklausė
-Ne, o kas?-sutrikusi apsižvalgiau ir bandžiau suprasti kas galėjo įvykti tokio tragiško, kad visi elgtųsi kaip išprotėję.
-Kailas parduoda savo visas akcijas. Darbuotojams be sustojimo skambina verslininkai ir bando tartis dėl pirkimo. Kainos auga sekundėmis.
-Ką?-lyg praradusi protą paklausiau
-Patikėk, visų buvo tokia pati reakcija. Jis tiesiog atėjo ir atsisveikino. Sakė daugiau čia negrįš. Nuo dabar jis bendrauja tik su savo advokatu ir keliais darbuotojais kurie leis viską parduoti.
-Ačiū tau.-atgavusi amą padėkojau ir išėjau į lauką.
Kailas viską metė. Jis metė svarbiausią dalyką savo gyvenime, nes tai viską sugriovė. Bet koks tikslas parduoti verslą ir išvažiuoti? Ar jis darys tai ką bandžiau daryti aš? Gyventi iš naujo?
Širdį persmelkė baimė. Aš jo netenku ir niekaip negaliu to pakeisti.
Grįžau namo vakare. Visą dieną basčiausi užimtomis miesto gatvėmis ir bandžiau surasti atsakymus. Sušąlusi ir suvargusi nusprendžiau važiuoti namo ir pailsėti. Ten laukė tėvai. Nenorėjau apie nieką kalbėti, bet taip su jais nebūna.
-Cass, ar tai tu?-išgirdę durų trinktelėjimą paklausė tėvai
-Taip.-tariau tyliu balsu ir nuėjau į virtuvę, kur jie vakarieniavo.
-Ar tu pavalgius?-paklausė tėtis
-Neturiu apetito.-prisėdau prie stalo ir rankomis parėmiau galvą
-Mažute, turi valgyti dėl vaikelio.-susirūpino mama
-Nekišiu maisto per prievartą.-tariau susierzinusi
-Pasakok kas atsitiko.-tvirtai pasakė tėtis matydamas, kad esu išėjusi iš savęs
-Kailas. Jis išvažiavo.-suspaudžiau akis, kad nepravirkčiau.
-Girdėjau...-prasitarė mama
-Kodėl jis išvažiavo be tavęs?-suraukė antakius tėtis
-Nes mano, kad be jo man bus geriau... Jis net nesupranta, kad be jo nenoriu gyventi.-nubraukiau išriedėjusią ašarą
-Nusiramink. Visi vyrai yra kvailiai. Pamatysi kaip jis sugrįš.-bandė nuraminti mama
-Tu nesupranti.-papurčiau galvą.-Jis negrįš, nes mano, kad daro man paslaugą. Jis nesupranta, kad man jo reikia.-įpykusi tariau
-Cassidy, tu pavargusi. Eik pailsėk.-paglostė mano ranką tėtis
-Mano nuovargis nekeičia fakto, kad Kailas dingo. Kur man jo ieškoti?-pasimetusi paklausiau
-Galbūt paklausk jo tėvų? Brolio?-patarė mama.-bet žinoma rytoj. Tau būtinai reikia numigti
-Gerai.-atsidusau ir pajutau palengvėjimą. Turiu naują planą.
-Labanakt.-pasakė tėvai prieš man išeinant. Belipant laiptais į viršų išgirdau jų pokalbį apie Kailą. Jie kaip ir aš svarstė kodėl jis sumanė viską parduoti.
***
Rytą atsikėlusi vos išlipau iš lovos. Neturėjau motyvacijos toliau stengtis. Galvoje kirbždėjo mintis, kad gal Kailas yra teisus. Be jo man bus geriau, o su juo tik kentėsiu. Nors, kad ir kiek bandžiau save taip įtikinti širdis sakė ką kita. Palindau po dušu, susiruošiau dienai ir nusileidusi laiptais norėjau eiti pro duris, bet buvau sustabdyta mamos.
-Net negalvok, kad išeisi nepavalgiusi.-griežtai tarė ji
-Neturiu laiko.-suinkščiau
-O aš neturėsiu laiko tavęs slaugyt kai tu nusilpsi, tad marš į virtuvę.
-Man nebe 16 metų, mama.-tariau pyktelėjusi
-Tai kodėl elgiesi kaip tokia?-suurzgė ji.-Tu esi mama, turi būti atsakinga. Elgiesi kaip galvą pametusi.
-Gerai mama, užteks.-tariau pyktelėjusi ir nuo stalo paėmiau obuolį. Neturiu laiko sedėti vietoje ir laukti stebuklo. Šiandien surasiu Kailą ir daugiau niekada jo nepaliksiu.