Ta kurios nekenti

Žaidėjas

Nežinojau ką daryti. Pasikarščiavau ir žinoma pasakiau to ko nenorėjau. Visai nenoriu išeiti iš šito darbo. Saimonas šiandien parodė savo visas puses, jis nėra tas draugiškas vaikinas kuriuo dėjosi. Jis tik darė tai ko prašė jo brolis. Apsimetinėjo ir vaidino mano draugu. O iš tiesų tai jam visiškai nusispjaut ant manęs. Jam nesvarbu, kad šis darbas yra mano vienintelis pragyvenimo šaltinis. Jam svarbu tik patenkinti savo ego.
Negaliu prarasti šio darbo, bet tai ką pasakiau gražinti negaliu. Teks nors kartą nusileisti ir atsiprašyti. Priminsiu savo principus.
Praėjus kelioms valandoms po to nemalonaus pykčio, aš grįžau į darbą. Vis trypčiojau vietoje nenorėdama eiti į Saimono kabinetą. Žinau, kad jis atleis. Mano atsiprašymas tik paglostys jo savimeilę. Reikia greičiau viską užbaigti.
Pabeldžiau į kabineto duris ir įėjau. Saimonas pakėlė akis pažiūrėti kas atėjo ir tuomet iškart grįžo prie darbo. Lyg aš esu tik vaiduoklis, nematoma.
-Aš atėjau atsiprašyti.-tariau ir nuleidau galvą. Giliai įkvėpiau, nenoriu jam pataikauti.-Tai ką pasakiau buvo neapgalvota ir neprotinga. Aš nenorėjau tavęs įžeisti ir tuo labiau su tavim susipykti.
-Tu esi atleista.-Saimonas tarė be emocijų. Jis nepakėlė akių, tad nepamatė mano išbalusio veido. Aš stovėjau sustingusi ir negalėjau pajudėti. Juk jis turėjo man atleisti, pasakyti kokia aš kvaila ar pasišaipyti. Bet neatleisti.
-Saimonai..-bandžiau pasakyti kažką kas pakeistų jo sprendimą, bet galva buvo tuščia
-Cassidy, nepablogink visko. Tiesiog pasirašyk dokumentus ir eik susirinkti daiktų.-mostelėjo ranką į stalą, ant kurio stovėjo kažkoks dokumentas ir tušinukas.
-Juk aš atsiprašiau... aš nenoriu išeiti.-su ašaromis akyse pasakiau.-Juk sakiau, kad aš pasikarščiavau.
-Man nereikia, kad pas mane dirbtų tokie žmonės kaip tu. Aš nepasitikiu tavimi.-lediniu veidu jis kalbėjo ir vis labiau mane skaudino.
Teko pasirašyti dokumentus ir nuleidus galvą išeiti. Negalėjau patikėti kas ką tik įvyko. Likau be darbo. Ką man pasakys šeima? Juk aš dėl to kalta. Nereikėjo man prasižioti...
Susirinkusi daiktus, dar paverkiau Elenai ant peties. Ji negalėjo patikėti tuo, kaip ir aš. Mes kartu dirbame nuo pat pradžios ir jei ne mano ilgas liežuvis, dirbtume ir toliau.
Ši vieta mane slėgė. Man reikėjo greičiau grįžti namo ir pradėti ieškoti naujo darbo. Juk tai tikrai dar ne pabaiga. Mane priims kiti mados namai ir aš toliau sėkmingai siūsiu drabužius. Galbūt..
Grįžusi namo pasidėjau daiktus ir nuėjau į svetainę. Tėvų nebuvo, tikriausiai vėl pas daktarus. Prisėdau prie kompiuterio, kad papildyčiau davo CV, reikia kuo greičiau pradėti siųsti jį visiem kam tik galiu. Galbūt tėvai net nesupras, kad aš kurį laiką buvau bedarbė.
***
Praėjus dviem savaitėm vis dar buvo tyla. Kas dien ėjau į darbo pokalbius, bet girdėdavau tik "mes jums paskambinsime". Tikrai nesupratau, kuo aš esu prasta. Manau, kad esu puiki siuvėja. Tikriausiai čia prikišo nagus Saimonas. Jis tikrai viską apgalvojo.
Kailas taip pat nesirodė mano akyse. Nemeluosiu, šiek tiek jo pasiilgau ir pradėjau nerimauti. Kas jei jis nustos dėl manęs stengtis? Kas jei jam pabodo? Kodėl aš turiu būti moteris? Viskas taip sudėtinga.
Elena minėjo, kad Kailo darbe nebuvo visą šį laiką, tikriausiai jis net ne mieste. Dirba ir visai apie mane negalvoja.
Šiandien nusprendžiau praleisti dieną namie. Pabūti viena su savomis mintimis, atgauti motyvaciją, nes nieko nebenoriu daryti. Nebežinau ką daryti. Praėjo jau pusė dienos, o aš tik išlipau iš lovos ir užsidėjau patogesnius drabužius.
Suskambęs durų skambutis privertė atsikelti nuo sofos. Manydama, kad tai tik paštininkas nuėjau atidaryti duris.
Kailas.
-Labas.-jis švelniai nusišypsojo ir pakėlė antakius, lyg nežinodamas ko tikėtis.
-Labas.-tyliai atsidusau ir jį apsikabinau. Man būtent to ir reikėjo. Jis net nemirktelėjęs prisitraukė mane arčiau. Buvau pasiilgusi jo šilumos ir kvapo. Dieve, aš vis dar jį be proto myliu. Įsileidau jį į vidų nieko negalvojusi. Ėjau iš proto ir tikriausiai dėl to jį pabučiavau. Su tuo bučiniu prisiminiau viską ką mes patyrėme.  Pažvelgusi į jo akis pamačiau laimę. Jam to reikėjo, mano prisilietimų. Tai buvo abipusis troškimas.
Mes pasimylėjome ir aš to nesigailiu. Praėjo 2 metai, bent jau man jie buvo be kito vyro artumo. Žinau, kad Kailas nebuvo toks šventas kaip aš, bet svarbu, kad dabar jis su manimi.
Mes gulėjome vienas šalia kito ir mėgavomės ramybe.
-Girdėjau, kad tas mano kvailys brolis tave išmetė iš darbo.-tarė su pagieža balse ir sugadino akimirką
-Eh.-atsidusau ir atsitraukiau. Kūna apvyniojau paklode ir atsirėmiau ant alkūnių. Mūsų akys susitiko.-Taip.-linktelėjau ir paėmiau jo ranką
-Galiu priverst jį tave gražint.-jis labai ramiai tarė ir suspaudė mano ranką, savo delne. Buvau dėkinga už jo gerus norus, bet tam jau pervėlu.
-Nenoriu.-papurčiau galvą.-Jis manęs nekenčia, tad darbas ten man nekeltų jokio malonumo.-nusišypsojau
-Tada parūpinsiu tau darbą kitur. Arba iš vis nedirbk. Leisk man tavim pasirūpinti.-viena ranka paglostė mano žandą ir pažvelgė man į akis
-Aš nebūsiu namų šeimininkė.-griežtai pasakiau ir nepalikau vietos ginčui.
-Gerai, princese.-jis pakštelėjo man į kaktą ir išlipo iš lovos.-Einu po dušu.
-Gerai.-nusišypsojau ir atsiguliau ant nugaros. Kailas nuėjo į vonią, o aš paėmiau telefoną ir pradėjau skambinti Rose. Dažniausiai ji visada atsiliepia, bet šį kartą buvo tyla. Ah, aš taip norėjau jai pasigirti, kad susitaikiau su Kailu!
Per tą laiką kol Kailas buvo duše aš atsidariau senai nenaudojamą "instagram" programėlę. Nieko ten nebekeliu, nes visos nuotraukos keliauja į spaudą ir tuomet kuriami kvaili straipsniai kuriais žmonės tiki. Man geriau gyventi tylų ir ramų gyvenimą.
Šiandien privačių žinučių yra kur kas daugiau nei įprastai, tikriasiai vėl išėjo naujas straipsnis. Su stipriai plakančia širdimi atsidariau žinutes ir pradėjau skaityti.
"Kaip jautiesi? Negaliu patikėti, kad Kailas jau tave pakeitė"
"Ar tu pažysti naują Kailo merginą?"
"Aš tave užjaučiu! Net nenutuokiu ką dabar jauti žinodama, kad Rose ir Kailas susižadėjo!"
Atsisėdau lovoje ir dar kelis kartus perskaičiau tą žinutę. Juk tai negali būti tiesa.