Ta kurios nekenti

Jis grįžo.

***

Po dviejų metų.

Cassidy dabar yra 27-eri metai. Prieš du metus jos gyvenimą stipriai sukrėtė tėvų sprendimas, ištekinti ją už nuostabiojo Kailo. Cassidy nesitikėjo, kad ji įsimylės tą velniškai gražų, protingą ir turtingą jaunuolį. Gaila, bet jų meilė truko neilgai, vos 6 mėnesius. Tobulas gyvenimas buvo išplėštas jai iš rankų, kai per savaitę jos gyvenimas sugriuvo. Iš ir taip apniukusio dangaus, iškrito skyrybų popieriai. Palūžusi ir sudaužyta viduje ji turėjo gyventi toliau. Pamiršti visus jausmus jai pavyko tik panirus į darbą. Siuvimas dabar buvo jos vienintelė meilė ir laimė. Tik taip ji sugebėdavo apie jį negalvoti, na... Bent jau kelis mėnesius. Kaip ir tikėtasi į jos gyvenima pradėjo eiti vyrai. Vieni už kitą nuostabesni, bet Cassidy širdis buvo užimta. Kad ir kiek ji stengėsi judėti į priekį, širdis jai sakė, kad tai būtų išdavystė. Nekalti nuėjimai į barus su vyrais kurie beldėsi į jos širdį, buvo tik jų laiko švaistymas, nes kaip tikra širdžių ėdikė, Cass nebepasirodydavo jų akyse. Laikas bėgo, bet jai nerūpėjo. Vieninteliai svarbūs žmonės jai buvo jos 2 geriausios draugė Rose ir Elena, bei jos šeima. Su Elena ji susipažino dirbdama mados namuose. Kaip ir ji, Elena buvo ką tik pradėjusi ten dirbti, tad jos turėjo labai daug bendro. Cassidy šeima laikėsi ant kojų. Vis dėl to teko parduoti namą ir nusipirkus naują, į jį įsikraustyti. Tuomet 26-erių metų mergina, gyveno su tėvais ir nematė vargo. Jai buvo labai svarbu su jais gyventi, kadangi mados namuose praleisdavo visas savaitės dienas ir tėvus matytdavo tik vakarais. Tėtis išgijo nuo vėžio, nes liga buvo pastebėta pirmoje stadijoje. Kai maniau, kad viskas grįš į senas vėžes, liga po 2 mėnesių atsinaujino ir visa našta, vėl krito man ant pečių. Dirbau sunkiai, bet dabar teko dirbti dar sunkiau. Naktimis siūdavau drabužius ir prisiimdavau daugiau užsakymų. Viskas išėjo į naudą ir greitai kilau karjeros laiptais. Labiausiai mėgau kurti vestuvines sukneles, manau tai ir bus mano kaip dizainerės kelias. 

-Taigi, reikės šiek tiek susiaurinti per liemenį, nes jūs numetėte daug svorio.-suraukusi antakius tariau ir sugriebusi suknelės nugaroje esančią medžiagą, ją susegiau. 

-Taip... Aš labai jaudinuosi, liko savaitė iki vestuvių ir prasidėjo paranoja, kad aš priaugau svorio. Labai atsiprašau.-brunetė mergina, taip pat susiraukė

-Nieko tokio, aš spėsiu ją pataisyti, bet pradėkite valgyti, jei nenorite iškristi iš savo vestuvinės suknelės.-žasimingai nusišypsojau ir pasižymėjusi visas taisymo vietas, ją atsegiau. Mergina išslydo iš baltos, pūstos suknelės ir išraudo. Ji nulipo nuo pakylos ir apsidengė chalatu. 

-Ar šis pataisymas kainuos?-ji prikando lūpą, o aš kelias minutes patyėjau. Mačiau, kad ši mergina nebuvo turtinga. Jos drabužiai buvo padevėti, ne pirmo naujumo. Suknelė buvo viena iš pigesnių, širdis neleido nuo jos nuplėšti dar šimtą dolerių. Plius suknelę pataisysiu, per pusvalandį. 

-Ne, žinoma, kad ne.-nusijuokiau ir uždėjau suknelę ant pakabos.-Geros jums dienos.-maloniai nusišypsojoau

-Ir jums.-pamojavo man ir nuėjo į persirengimo kabiną.

Su suknele rankose nuėjau į siuvimo kambarį kur sedėjo Elena ir gurkšnojo kavą.

-Girdėjai naujienas?-pamačiusi mane, iš kart pašoko ji

-Am...-suraukiau antakius ir pakabinau suknelę į spintą.

-Priimsiu tai kaip ne.-linktelėjo ji.-Nortenbergas parduoda savo mados namus.

-Ką!?-sucypiau ir pajaučiau kaip mano žadinkaulis atvimpa.-Ką tu turi omenyje?-sukryžiavau rankas

-Patikėk, aš tokia pati nustebusi kaip ir tu.-papurtė galvą ir atsisėdo ant kėdės

-Tai kas dabar bus?-atsisėdau šalia jos ir nugvelbiau jos kavą

-Visų pirma tai tu padėsi mano kavą, o visų antra tai mes gausim naują direktorių. Ugh, bus tiek pokyčių.-pavartė akis

Gurkštelėjusi jos kavos, atidaviau. Paėmiau neužbaigtą, šviesiai rusvos spalvos kostiumėlį ir pasidėjau jį prie siuvimo aparato. Jau buvau įpusėjusi jo siųvimą kai į kambarį pasibeldė, ne kas kitas o pats direktorius.

-Merginos, už 5 minučių visi darbuotojai rinksis antrame aukšte, nevėluokite.-įkišęs galvą pasakė ir išėjo. Mes susižvalgėme ir greitai užbaigėm paskutines siūles. Prieš išeidama nužvelgiau save veidrodyje ir su Elena nuėjome ten kur buvo liepta. Lipome laiptais su dar keliais darbuotojais, kurie atrodė ne ką mažiau sutrikę, negu aš. Žinojome kas laukia, bet bijojome pripažinti. Mūsų direktorius buvo geriausias žmogus pasaulyje. Jis niekada nešykštėjo pinigų ir duodavo dosnias premijas. Dažnai ateidavo ir duodavo patarimų, net kartais paimdavo mūsų užsakymus ir juos pasiūdavo, nepasiimdamas pinigų. Mes jam nuoširdžiai rūpėjome, bet viskam ateina pabaiga ir aš tą žinau geriausiai. Stovėjau žmonių minioje ir žvalgiausi. Buvo taip keista matyti tiek daug žmonių vienoje vietoje. Šituose namuose dirbo gal 100 darbuotojų. Vieni geresni už kitus. Po keletos minučių pasigirdo šaižus mikrofono cypimas.

-Sveiki visi.-ramiai tarė direktorius.-Nenoriu ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie tai kaip myliu savo darbą, šiuos mados namus ir jus, tad to ir nedarysiu. Tačiau pasakysiu, kad mano kelionei atėjo pabaiga. Kad ir kaip norėčiau tęsti, bet tai nebus į naudą, nei man, nei jums. Aš senstu ir neatnešu jokios naudos. Aš išeinu į pensiją ir vietą užleidžiu 2 broliams kurie su dideliu noru perims mano valdžią. Prašau paplokit Kailui ir Saimonui Chaiseriam!-jis audringai pradėjo ploti, o mano mintys atsijungė.

Vos pamačiusi jo veidą pajaučiau kaip mano keliai sulinksta, o širdis pradeda plakti lyg išprotėjusi. Saimonas skanavo žmonių veidus ir netrukus pamatė mane. Žinoma, kad jis mane atpažino. Mačiau jo veide nuostabą, antakiai sulinko, šypsena greitai dingo iš veido. Jis pažiūrėjo į savo brolį kuris stovėjo lediniu veidu ir kažką pasakė jam į ausį. Mano skruostai užsidegė ir aš greitai nuleidau galvą.

-Pala...-pradėjusi suprasti kas vyksta Elena ištarė

-Taip, taip.-greitai sumurmėjau, ją nutraukdama ir stengiausi pasislėpti už darbuotojų nugarų.

-Tu neprivalai čia būti. Aš tau vėliau pasakysiu, apie ką jie kalbės.-užjaučiančiai ištarė.

-Ačiū.-sumurmėjau ir greitai pasišalinau iš koridoriaus. Žinojau, kad atkreipiau visų dėmesį taip išskubėdama, bet geriau jie visi galvoja, kad mane suvimdė, negu stovėti ten ir nualpti. Užsidariau savo siuvimo kambaryje ir bandžiau atgauti kvapą. Negaliu patikėti, kad tai mano gyvenimas ir, kad tai vyksta. Vyras sugriovęs mano gyvenimą vėl pasirodo. Negaliu leisti jam vėl pavergti mano širdies. Aš per daug ilgai verkiau, kad vėl įkrisčiau į tą pačią duobę. Nekenčiu jo... Myliu jį...

Prasedėjau tyloje pusvalandį bandydama sudėlioti savo mintis. Elena grįžo ne pačios geriausios nuotaikos. Ji prisėdo prie manęs ir apkabino. 

-Jie atleis apie 50 žmonių.-virpančiu balsu tarė Elena.

-O dieve..-sumurmėjau ir sugriebiau sau už plaukų.-Aš jau galiu pradėti krautis daiktus.-palinksėjau ir atsitraukiau.

-Tai visiška nesąmonė.-pasipiktinusi tarė Elena.-Kokio velnio jie čia atsibeldė...-suurzgė sau po nosimi. 

Išėjau iš kambarėlio ir nuėjusi į tuoletą paskambinau Rose. Ji privalėjo žinoti kas dabar su manimi vyksta. Žinoma, ji kaip mano geriausia draugė palaikė mane. Davė geriausią patarimą - elgtis su juo taip kaip elgiausi su savo praeitu bosu. Formaliai.