Ta kurios nekenti

Galutinis atsisveikinimas

-Tai.. Kaip sekėsi?-vos man įėjus pro duris paklausė Rose

-Nežinau.-trūktelėjau pečiais ir tiesiu taikymu nuėjau į kambarį kuriame nukritau ant lovos.

-Na jau ne. Mes nebegrįšim į tą man-depresija-aš-nevalgau-negeriu-ir-nekalbu stadiją.-Rose nusekusi man iš paskos, sugriebė už rankos ir ištempė iš lovos

-Jis pasiūlė man pinigų!-surėkiau sedėdama ant žemės.-Jis davė man išmaldos!-suraukiau antakius ir suspaudžiau kumščius.-Kaip tu jaustumeis jei tavo buvęs vyras tave taip žemintų?

-Visų pirma aš niekada neatsidurčiau tokioj situacijoj.-atsisėdo šalia manęs ir iškėlė pirštą.-Visų antra aš nematau to kaip pažeminimo. Jis tavim rūpinasi, net skyrybų procese. Jis nenori, kad tu liktum be pinigų.-trūktelėjo pečiais ji

-Ar tu rimtai, ką tik tai pasakei?-sugriežiau dantimis ir pašokau nuo žemės.-Jis išmetė iš savo namų, prieš tai apkaltines išdavyste. Jis manęs visiškai nesiklausė! Jam nusispjaut ant manęs!!-rėkiau jai į veidą. 

-Nusiramink.-pavartė akis ji.

-Ne, tai tu nusiramink. Tu visada žmonėse matai tik gerą, tad nors kartą nusiimk rožinius akinius ir pamatyk realybę. Jam NU SIS PJAUT ant manęs.-pagriebusi rankinuką išlėkiau iš namų. 

Stovėjau gatvėje, išmušta prakaito ir meldžiau, kad atvažiuotų taksi. Kovojau su savimi, kad nepravirkčiau. Mano vidus buvo sudrąskytas, jo niekas nebepataisys.

***

Taksi atvažiavęs nuvežė mane į tėvų namus. Jie žinojo apie skyrybas ir dėl jų labai pergyveno. Jų vienintelis pinigų šaltinis šiandien užsidarė. Kaip ir maniau, mane pasitiks riksmai ir priekaištai.

-Pažiūrėkit kas atėjo!-surėkė mama išgirdusi mano žingsnius koridoriuje. 

-Ir tau labas.-tariau kai ji pasirodė mano akyse

-Gal paaiškinsi man ką žadi daryti toliau?-sukryžiavo rankas ties krūtine ir išdidžiai iškėlė galvą. Taip, mano mama nebuvo mano "geriausia draugė". 

-Žadu susirasti darbą. Arba kelis.-tvirtai linktelėjau.-Galbūt ir tu pradėk galvoti apie jį.-trūktelėjau pečiais ir pradėjau galvoti kokios jos reakcijos sulauksiu.

-Tu tikriausiai išprotėjai!-išsižiojo ji.

-Visai ne. Turi rankas, kojas ir galvą ant pečių. Galbūt užteks sedėti tėčiui ant sprando?-treptelėjau koja, pajutusi pyktį.

-Cass, baik.-laiptais lipdamas įsiterpė tėtis.-Mama mane prižiūri. Man jos reikia namuose.

-Tuomet, aš dirbsiu kelis darbus.-atsidusau ir nukreipiau žvilgsnį.-Žinoma aš nesugebėsiu išlaikyti namo, jūsų ir sumokėti už gydymą. Jums ir patiems teks šiek tiek man padėti. Nusipirksit mažesnį namą...

-Cassidy, ar tu galvoji ką šneki?-tarė įsiutusi mama.

-Mama, kam tau reikia tokio didelio namo? Tu jo nesugebi palaikyti be tarnų ir virėjų. Po mėnesio čia bus neįmanoma kvėpuoti ir praeiti pro dulkes.-perverčiau akis

 -Dėl to tu turi pasirūpinti, kad mes atgautume tarnus. Susirask turtingą vyrą. Juk esi graži, rafinuota moteris.-savimi patenkinta stovėjo mama, įsikibusi į tėčio parankę. O jis stovėjo ir linksėjo.

-Tikrai ne. Visi matėm kaip baigėsi mano vyro paieškos.-papurčiau galvą ir nuėjau prie laiptų.

Nuėjau į savo seną kambarį ir atsitūpusi ant žemės, prie lovos išsitraukiau kartoninę dėžę. Joje buvo šimtai eskizų. Juos kaupiau nuo 15 metų. Galbūt atėjo diena kai aš pagaliau įgyvendinsiu savo svajonę? Tapsiu dizainere... 

***

Tėvų namus palikau susirinkusi visus eskizus ir nenoriai važiavau pas Rose. Kadangi tėvai tik groja nervais, teks gyventi pas ją.

-Sveika.-įėjusi į butą pasisveikinau.

-labas.-tarė net neatsisukdama ir toliau žiūrėjo televizorių. Net nejusdama perverčiau akis ir numetusi dėžę ir nusimovusi batus prisijungiau prie jos, ant sofos.

-Atsiprašau...-apsikabinau jos ranką

-Ughh.-suurzgė sau po nosimi.-Aš nemoku ilgai pykti, tad atleidžiu. Bet!-iškėlė pirštą.-Tai nereiškia, kad aš su tavim sutinku. Vis dar manau, kad tu perdedi ir tu tai kadanors suprasi.

-Taip, taip. Aš suprasiu ir tau padėkosiu.-sukikenau ir atpalaidavau pečius.

-Aš lauksiu.-patvirtino ji.-Taigi... Ką žadi daryti?

-Ieškosiu darbo.. Atsimeni kai pasakojau, kad noriu kurti drabužius? Na, manau tai ir darysiu.-trūktelėjau pečiais

-Tai geriausia žinia kurią girdėjau per pastaruosius metus.-suplojo rankomis Rose ir atsitraukė.-Taigi aš pažystu daug žmonių, mados industrijoje ir manau, kad galiu tave prakišti.-tarė pasitikėdama savimi

-O va štai čia yra mano geriausia girdėta žinia, per visus metus!-sucypiau iš džiaugsmo ir atsikvėpiau su palengvėjimu. 

-Ar čia tau skambina?-apsidairė Rose

-Aha.-linktelėjau išgirdusi zvimbimą rankinukyje. Išsitraukiau telefoną ir pamačiau Kailo mamos vardą ekrane. Nuėjau į buto balkoną ir giliai įkvėpusi atsiliepiau.

"Klausau" tariau tyliai

"Sveika, mieloji" ji tarė. Jaučiau jos balse nuovargį... Ir liūdesį

"Kaip jums sekasi?" paklausiau iš mandagumo

"Aš kaip visada. Geriau sakyk kaip tau."

"Stengiuosi judėti į priekį"nejučiomis pakraipiau pečiais "Žinoma kol kas nelabai sekasi..."

"Žinai... Pasakysiu atvirai. Nors Kailas ir mano sūnus, ir turėčiau palaikyti jį, bet jis neteisus. Jis padarė klaidą tave paleisdamas. Neturėčiau to sakyti, bet jis gailisi. Kaprizai neleido atšaukti skyrybų ir su tavim pasikalbėti, bet jei tau nuo to bus geriau, jis dar ilgai negyvens normalaus gyvenimo"

"Mano nuo to negeriau... Nes aš dėl jo turiu sudaužytą širdį" su ašaromis akyse tariau

"Jo širdis tokia pati... Jis mano, kad bėgdamas tave pamirš, bet-"

"Bėgdamas?" nutraukiau Kailo mamą ir įsitempiau

"Jis išvažiuoja mieloji... Jis išsikrausto iš miesto."

Su šiais jos žodžiais buvo užbaigtas pokalbis. Žinia, kad jo nebematysiu ką tik visiškai mane sužlugdė. Jausmas toks, lyg iš manęs būtų atimta paskutinė jo dalelė... Nuslydau šalta balkono siena ir gailiai pravirkau. Viskas tikrai baigta, šiandien pasirašiau galutinius dokumentus. Šiandien aš pasakiau sudie, savo gyvenimo meilei. 

Norėčiau numirti. Kad šis skausmas pradingtų. Aš nesugebėsiu gyventi toliau. Tik ne be jo.