Ta kurios nekenti

Pasaka ar pragaras.

**

Po šešerių mėnesių.

Pirmosios savaitės po Kailo grįžimo iš komandiruotės buvo lyg sapnas. Jis mane lepino kaip princesę, skyrė man daug dėmesio ir rodė savo meilę. Aš laksčiau padebesiais ir visiems iš eilės vapėjau kokia laiminga esu ir kaip stipriai myliu Kailą. Vos Rose išgirsdavo Kailo vardą, iš kart perversdavo akis. Ji daugiausiai nukentėjo nuo mano liežuvio. Gyvenau kaip niekad gerai, visada buvau linksma ir neturėjau jokių problemų, o tai nieko gero nereiškia. Aš buvau per daug apakinta meilės, kad pamatyčiau kitus dalykus. Pavyzdžiui tai, kad mano tėčiui kas dien buvo vis blogiau, arba tai, kad mano sesė susidėjo su didžiuliu mergišiumi, keliais metai vyresniu nei ji pati. Taip pat leidau sau pamiršti, kad Kailas tikriausiai mane išdavė. Žinomą kitą dieną jis jau mūvėjo žiedą, bet viskas buvo per daug įtartina. Žinoma savaitės ėjo ir praėjo. Vadinamasis "medaus mėnuo" praėjo ir aš grįžau į normalią save. Savo dėmesį visiems paskirsčiau po lygiai. Tėtis, Kailas, Rose ir Alex buvo mano geriausi draugai. 

Praėjus mėnesiui po Kailo komandiruotės mūsų santykiai aprimo. Jis vis dar rodė meilę ir be abejonės mano jausmai nepranyko... Tiesiog abu elgėmės nebe kaip paaugliai, o kaip vyras ir žmona. Aš vis užeidavau į jo ofisą, jis vakare grįždavo namo ir laiką praleisdavo su manimi. Jokia moteris nebuvo stojusi man skersai kelio ir aš buvau užtikrinta jo ištikimybe kaip ir jis manąja.

Praėjus penkeriems mėnesiams aš pastebėjau, kad kažkas atsitiko. Tai ką mes turėjome... Dingo per savaitę. Visi rytiniai apsikabinimai ir gulėjimai kartu, buvo pakeisti į tuščią vietą lovoje man atsikėlus. Pusryčius kuriuos valgydavome kartu, dabar aš valgau viena. Iš darbo jis grįžta kaip galima vėliau ir eina miegoti tik tada kai aš jau būnu giliai užmigusi. Ilgai kenčiau jo tokį elgesį, kai tiesiog nebegalėjau. Mano šypsenas pakeitė ašaros. Mano dažni išėjimai susitikti su Rose, pasikeitė į mano ilgus gulėjimus lovoje. Praradau apetitą, tad numečiau kelis kilogramus. Kas blogiausia, tai, kad aš praradau vyrą. Kailą. Vienintelį vaikiną kurį mylėjau ir kurį dievinau ir negalėjau nieko pakeisti. Aš nežinojau kas vyksta, jis su manim nesikalbėjo. Kailas pradėjo gerti. Gerti! Jis niekada negerdavo stiprių gėrimų, nes pagal jį tai nereikalingas dalykas. Jis sakydavo, kad tie kurie geria yra nelaimingi. Kodėl jis buvo nelaimingas? Kas pasikeitė?

Dabartis.

Prabudau su skaudančia galva. Vėl užmigau verkdama, o Kailas vėl negrįžo namo. Tyliai atsidusau ir prikandau lūpą, kad suvaldyčiau ašaras. Palindau po dušu, kad pabusčiau ir galėčiau blaiviai mąstyti, bet net ir čia mano mintis buvo užkariavęs jis. Išlipusi, apsirengiau ir susiruošiau dienai. Reikia po 2 savaičių tūnojimo namie pagaliau išeiti iš kambario. Nustebinsiu Rose ir nueisiu į kavinukę kur ji tikriausiai manęs lauks. Mano geriausia draugė visą laiką mane palaikė ir išklausė kai man buvo sunku, o aš nedavau nieko atgal. Jaučiuosi kaip šūdina draugė.

Palikau namus ir vairuotojas mane nuvežė į kavinę. Stengiausi išvyti Kailą iš minčių, bet man buvo skaudu. Jis net nesuvokia ką man daro. Kad tik jis prabiltų ir pasakytų kas vyksta.

Mano mintis nutraukė kavinės šurmulys. Šiandien ji pilnesnė nei įprastai. Akimis suradau Rose ir nuėjau pas ją.

-Sveika.-pasisveikinau ir stipriai ją apkabinau.

-Cas... Atrodai..-akimis mane nužiūrinėdama ieškojo tinkamesnio žodžio

-Žinau.-numojau ranka ir atsisėdau nat kėdės.

-Tai niekas nepasikeitė.-tvirtai tarė ji ir papurtė galvą

-Ne.-patvirtinau.-Vis dar gyvenu agonijoj.-išspaudžiau kuo natūralesnę šypseną, bet ji labiau priminė grimasą

-Tu privalai su juo pasikalbėti. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo ilgiau tau skaudės ir galų gale iš tavęs nieko nebeliks.-liūdnai tarė Rose

-Žinau. Šiandien su juo pakalbėsiu... Jei jis sugebės pasirodyt namuose.-pakėliau antakius ir juos nuleidau. Širdį vėl pervėrė skausmas

-Prižadėk man paskambinti. Nesvarbu kas nutiks, aš noriu žinoti. Jei bus labai blogai, žinok, kad mano namų durys atidarytos.-paglostė mano ranką

-Ačiū. Tikrai, Rose. Aš to nenusipelniau.-patraukiau nosimi ir ašarotomis akimis pažvelgiau į jos, šviesiai mėlynas.

-Taip, Cass, tu nenusipelnei būti šitaip skaudinama.-atsiduso Rose ir sugriežė dantimis. Ji buvo susinervinusi ir nusivylusi manimi. Aš turėjau jau senai su juo pasikalbėti, bet giliai širdyje žinojau, kad jei mes pradėsime kalbėtis, viskas pasibaigs skirybomis. Aš vis dar jį myliu, bet nebegaliu. Man per daug skauda.

-Aš važiuosiu namo. Negaliu dabar nukreipti minčių ir negaliu būti tau gera drauge.-nuvaliau nuriedėjusias ašaras ir atsistojau

-Viskas gerai, aš suprantu. Tik prižadėk, kad man paskambinsi ir atvažiuosi.

-Prižadu.-linktelėjau ir išėjau iš kavinės. Keli paparacai stovėjo ir bandė įgrūsti savo surudijusius aparatus man į veidą. Aš retai išeidavau iš namų, bet kai išeidavau būdavau iš kart apipulta klausimais ir blykstėmis. Buvau tikra, kad šiomis nuotraukomis jie bus patenkinti, o kokias antraštes jie sugalvos, net nenoriu žinoti. Mano visas veidas buvo raudonas nuo verkimo, drabužiai apdribę, o plaukai kaip širšių lizdas. Įsėdau į mašiną ir pasislėpiau po tamsintais langais. 

Namuose prasedėjau vienoje vietoje daugiau nei 5 valandas. Galvojau apie visas skirtingas pokalbių temas ir skyrybų priežastis. Ašaros ridenosi žandu. Širdis kiek vieną sekundę plakė vis smarkiau. Šiandien viską išsiaiškinsim. Kaip viskas baigsis žino tik Dievas.