Ta kurios nekenti

Supranti kai netenki

Praėjo savaitė ir man pagaliau pagerėjo. Daktarai man nustatė gripą tad visą savaitę pragulėjau lovoje ir prasikankinau. Galvoje vis dar skambėjo Kailo žodžiai. Jis per daug gerai pažįsta mane, kad patikėtų tokiais melais. Visgi buvo sunku gulėti ir nežinoti kas vyksta kitoje kambario pusėje. Tikiuosi niekas drastiškai nepasikeitė.
Atėjus rytui prisverčiau išlipti iš lovos, nes pagaliau jaučiausi geriau. Nusileidusi į virtuvę pavalgiau pusryčius kadangi iš tiesų turėjau apetitą. Svetainėje girdėjau kalbas, todėl nuėjau pas tėvus, bet iš tiesų pamačiau ne ką kitą kaip tik Rose su Kailu. Pasijaučiau nepatogiai, nes stovėjau su laisva maikute ir suveltais plaukais.
-Labas rytas?-tariau sutrikusi ir pažvelgiau į tėvus
-Jie užsuko pasikalbėti su tavimi.-atsikrenkštė tėtis. Mačiau, kad jam buvo nepatogu.
-Na, aš neturiu apie ką su jumis kalbėtis,-kreipiausi į būtent Kailą su Rose.-kitą kartą praneškit kai norėsit atvykti, sutaupysit laiko.-nusišypsojau ir sukausi eiti
-Na, bet kadangi atvažiavome, tai...-prabilo Rose
-Tai dabar išvažiuosit.-nutraukiau ją ir piktai pasakiau. Man visiškai nesvarbu ko jie nori. Būti draugais? Šmaikštu.
Grįžau į lovą ir susisukau į kamuoliuką. Kambario durys prasivėrė ir aš garsiai atsidusau. Ar aš kalbu neaiškiai? Kodėl jie negali palikti manęs ramybėje?
-Rose, ko tu nori?-tariau įsiutusi
-Pasakyti, kad atsiknistum.-surėkė per visą kambarį ir tai sukėlė man šypseną
-Aš tau dabar galėčiau pasakyti tą patį.-primerkiau akis
-Kailas mano sužadėtinis, aš laukiuosi jo vaiko. Tu neturi teisės grįžti į mūsų gyvenimą ir viską sugriauti.
-Rose, kaip taip išeina, kad aš nieko nedarydama sukeliu tau tiek grėsmės? Tu taip nepasitiki savo santykiais, kad man grįžus į miestą tu pradedi pergyventi.-nusišypsojau.-Eik, gelbėk savo santykius, kol aš gyvensiu savo gyvenimą ir visiškai dėl tavęs nesijaudinsiu.
Rose įsiutusi išėjo ir trenkė durimis parodydama savo nepasitenkinimą. Man visas šis spektaklis tik parodė, kad jų santykiai toli gražu netobuli. Tokiais dalykais džiūgauti negalima, bet kažkas manyje man sakė, kad aš turiu šansą. Ar dėl to esu blogas žmogus?
***
Dienos ėjo tuščiai. Mano sveikata vos leido man išlipti iš lovos, tad nieko naudingo negalėjau nuveikti. Buvo sunku sedėti vietoje kai buvau taip įpratusi vaikščioti ir dirbti.
Kas dien išėjo po naują straipsnį apie Rose. Ji bandė gauti dėmesio iš visų įmanomų pusių. Kailas tylėjo ir nesirodė. Tai mane privertė susimastyti kas vyksta jo gyvenime. Norėjau jį pamatyti, bet ar esu tam pakankamai drąsi? Ateitį į jo namus kur yra Rose būtų savižudybė.
Paėmusi telefoną parašiau jam, kad noriu susitikti. Galėjau sulaukti 2 atsakymų - aš taip pat, arba ką tu sau galvoji? Nereikėjo ilgai laukti ir jis atsakė. Mano laimei, jis taip pat norėjo mane pamatyti.
Šokau iš lovos ir puoliau ruoštis. Jis čia bus bet kurią akimirką, o aš atrodau kaip nėščias lavonas. Susišukavau susivėlusius plaukus, užsitepiau maskuoklio ant juodų paakių, paryškinau blakstienas tušu. Apsirengiau džinsus ir paprastą palaidinę. Tėvų namuose nebuvo, tad nereikės jiems nieko aiškinti.
Praėjus 15 minučių suskambėjo durų skambutis ir aš sustingau. Mano galvoje buvo tūkstančiai minčių ir aš jų nesupratau. Pasikviečiau čia jį, kam? Kad nuviliočiau nuo Rose? Pasielgčiau kaip kekšė? Aš juk ne tokia.
Nusileidau laiptais tam, kad atidaryčiau duris, bet dabar tuo abejojau.
Sukaupusi visas jėgas pradariau duris ir pajaučiau kaip šalto vėjo gūsis mane apsupa. Oda pasišiaušia ir kūnas sustingsta. Vengiau jo akių, nes bijojau vėl prarasti sveiką protą. Leidau jam įeiti ir vėl mane pavergti. Per kelias sekundes visi namai buvo pilni jo kvapo.
-Mums reiktų viską išsiaiškinti.-tariau drąsiai ir garsiai. Pagaliau priverčiau pakelti akis, tam, kad pamatyčiau jo veidą. Jis atrodė ryžtingas ir pasiruošės kalbėti.
Greitai nuėjau į svetainę ir pasirinkau atsisėsti ant toliausio sofos krašto. Tik taip išlaikysiu blaivų protą.
-Nuo ko nori pradėti?-paklausė jis stovėdamas prie durų
-Nuo pradžios.-nuleidau akis ir atsikvėpiau.-Ta pradžia turėtų būti tada kai tu pasirinkai Rose.-prisiminusi tą skaudų laiką ištariau
-Aš pasirinkau verslą, ne Rose.-jis paprieštaravo
-Bet tai nepriverčia manęs jaustis geriau.-nusijuokiau nors man visai nebuvo juokinga.
-Aš padariau klaidą ir dėl to gailiuosi.-jis tarė užtikrintai ir priėjo arčiau. Dabar sedėdamas ant sofos, šalia manęs žiūrėjo man į akis.
-Tu visada taip sakai.-tariau tyliai.-Tu tiek kartų sakei šią frazę, kad aš jau net nebetikiu.-papurčiau galvą
-Tu netiki, kad aš gailiuosi?-jis nusijuokė.-Aš iškeičiau savo moterį į pinigus. Pakeičiau tave, nes nesupratau kas vyksta su manim pačiu. Mano gyvenimas griuvo ir vienintelis dalykas kuris jį laikė, išėjo. Ir tai buvo vienintelio mano klaida. Cass, aš nemoku parodyt savo jausmų, bet patikėk mano žodžiais.-jis žvelgė į mane su tikru skausmu akyse
-Jei tu gailėjasi...-giliai įkvėpiau oro.-Kodėl per tuos mėnesius nebandei manęs surasti?-pajaučiau kaip ašaros kaupiasi akyse.-Kailai, ar tu nematai, kad istorija vėl kartojasi?-suraukiau antakius.-Tai yra užburtas ratas. Mes susipykstam, aš išvažiuoju. Man grįžus tu gailiesi ir prisiekinėji meilę, o tada nieko nedarai. Ar tau atrodo, kad aš noriu taip gyventi? Atsakymas aiškus - ne.
-Aš nemoku... Cassidy, tu nusipelnei kažko geresnio. Ne manęs, kuris nemoka tavęs turėti. Tu nusipelnei būti laiminga...-Kailas užsidengė savo pavargusį veidą rankomis ir užtilo. Mano širdis suskilo į milijoną mažų dalelių ir aš supratau, kad nieko nėra skaudesnio, kaip tik matyti jį tokį.
-Aš esu laiminga tik kai tu esi šalia.-tariau tyliai ir apkabinau jį per pečius.-Tu esi vienintelis vyras kuris verčia mane šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Be tavęs mano gyvenimas bevertis, ir jei tu pasiduosi čia, tiek daug nuėjus, žinok, kad paliksi mane be nieko. Prašau. Kailai, prašau nepalik manęs.
-Galbūt mes abu per daug sugadinom šiuos santykius, kad mums išeitų? Gal reikia pasiduoti?-jis nuo manęs atsitraukė ir atsistojo
-Kailai...-tariau ir pajaučiau kaip per veidą pradeda tekėti ašaros.-Nedaryk to.-tyliai sušnabždėjau
-Aš nenoriu tavęs skaudinti. Per daug tave myliu, kad leisčiau tau vėl grįžti į mano sujauktą gyvenimą. Aš privalau tave apsaugoti nuo savęs paties ir vienintelis būdas tai padaryti - daugiau niekada negrįšti.-jis nusuko akis, tam, kad nesutiktų mano žvilgsnio. Man net nespėjus jo sulaikyti, durys užsitrenkė. Kambaryje girdėjosi tik mano tylus kūkčiojimas ir lietaus barbenimas į langus.
Nemoku pasakyti, ką tuo momentu jaučiau.
Pyktį.
Baimę.
Skausmą.
Nerimą.
Bet labiausiai - meilę.
Tokiais momentais kaip šis, iš tiesų supranti kaip stipriai kažką myli.
Supranti kai netenki.