Įslaptinta (Baigta)

3

Atsikėlėm 9:30 ir supratom kad pramiegojom pamokas. Greit apsirengėm ir nuėjom į mokyklą.
Jau buvo trečios pamokos vidurys vos iėjom į kabinetą iškart visi atsisuko ir kaipgi kitaip be Raido patyčių.
—Ooooo tarakoniukas sugalvojo pasirodyt.
Mes su Silvija tik nuėjom ir atsisėdom į savo vietas.
Pasibaigus pamokoms susitarėm susitikt su Arija prie paradinių durų.
Stovėjau prie savo spintelės kai pajutau smarkų timptelėjimą už plaukų ir nukritau ant žemės. Staigiai atsistojau ir arsisukau. Už manęs stovėjo Raidas. Dabar aš tikrai isiutau.
—Tu nežinai su kuom prasidėjai,—priėjau ir spyriau į tarpkojį. Jis staigiai susirietė.
—Tu maža kale aš tuoj tau parodysiu.
Jis bandė man trenkti antausį bet aš staigiai pasitraukiau ir jo ranka nesutiko pasipriešinimo dėl ko jis prarado pusiausvyrą ir vos nenukrito jis ruošėsi vėl man trenkti bet sugavau jo ranką ir užsukau. Jis pradėjo klykt nesavu balsu.
—Padėkit man! Laikykit tą kalę,—rėkė jis ant savo draugų. Puiku tegul pagauna mane neturės irodymu kad juos sumušiau nes tai padarys patys.
Jo draugai mane pagavo o aš visiškai nesipriešinau.
—Na ką nebesi tokia stipri?—išsišiepė Raidas. Mačiau kad aplink mus būrėsi žmonės tada mano žvilgsnis pagavo Silvija ir Ari daviau perspėjamą žvilgsnį Silvijai ir ji suprato kad nesiartintu dėl to čiupo Ari už rankos ir laikė. Už manęs stovėjo kažkos vaikinas ir laikė mane kol Raidas trenkė man į veida bet aš ją palenkiau ir smūgį gavo vaikinas laikes mane. Jis susirietė ir gulėjo ant žemės kol aš pasiėmiau kuprinę ir patraukiau prie savo draugių.
—Tu atsiimsi už tai tarakone,—išgirdau pavymui pasakytą Raido komentarą.
—Mažai gavo matyt,—nusijuokė Ari ir mes kartu.
Nuėjom pas mane į namus ir nusiaubėm šaldytuvą. Kol neišgirdau skambučio. Iš melodijos iškart supratau kad tai mano darbinis telefonas. Nusikeikiau. Aš pamiršau juom atsikratyt. Nuėjau ir atsiliepiau.
—Deabrua klauso,—suzierzinusi pasakiau.
—Pagaliau tave radau. O tu gerai slapstaisi,— pasigirdo vyro balsas kuriame aiškiai jaučiau pagarbą
—Toks darbas reikalauja atsargos.
—Aš net neabejoju. Turbūt turi daug priešų. Supranti aš tau skambinu su reikalu nes pats turiu priešų ir noriu kad tu vienu iš jų atsikratytum. Už tai sumokėsiu puse milijono
—Vardas?—tiesiog paklausiau o jis iš kart suprato
—Andajus Brimas.
—Pusė pinigų už dviejų valandų apleistame geležinkelyje ten ir susitiksim,—pasakiau vietą kurioje visada susitinku su užsakovais,—jei apgausi surasiu,—dar perspėjau ir padėjau ragelį.
Plepėjom su draugėm ir žiūrėjom filmus kai išgirdom jog kažkas beldžiasi į duris. Atsistojau ir nuėjau atidaryt.
Už durų stovėjo gana jaunas vaikinas. —Ar čia gyvena Vanesa Giara?—paklausė jis manęs o aš nesuprasdama ko jam čia tik linktelėjau.
—Aš atvežiau jūsų motociklą,—ties tais jo žodžiais mano veidą papuošė plati šypsena. Pagaliau.
—Prašau pasirašyti čia,—ištiesė kažkokius lapus į kuriuos greit pasirašiau ir vos ne klykdama nubėgau prie savo naujojo motociklo. Tai išgirdusios iš namo išėjo Ari ir Silvija. Bet jos labai greitai susigaudė ir pribėgo prie manęs. Iš visų šonų apžiūrėjau motociklą ar jis nesugadintas.
—Tai ten taip ir stovėsi ar nukelsi jį?
Atsisukus į vaikiną paklausiau.
—O tu bent moki juo naudotis,—pašaipiai paklausė jis eidamas nukelt motociklą.
—O pats moki,—taip pat pašaipiai atsakiau.
—Geriau už tave,—jis pradeda mane nervuot.
—Tuomet irodyk šiandien dešimtą valandą prie apleistų kasyklų,—mečiau jam iššukį ir buvau šimtu procentu isitikinus kad laimėsiu. Aš ten dažnai lenktiniavau kol nepavogė mano motociklo. Visada laimėdavau ir ten visi mane pažįsta.
—Susitiksim ten,—mirktelėjo man ir nuvažiavo.
Dar biški paplepėjom ir atsisveikinusios išsiskirstėm. Aš greit nubėgau į savo kambarį pasidažiau akis su juodu akių šešėliu, o lūpas su juodu lūpdažių, plaukus nusidažiau juodais nuplaunamais dažais. Užsidėjau juodus aptemptus džinsus ir juodą aptemptą maikutę ant petnešėliu pasiėmiau juodą matinį šalmą. Su tokia apranga visada tvarkau reikalus nes niekas manęs neatpažysta.
Nuvažiavau į apleistą geležinkelį dešimt minučių anksčiau. Nuvežiau motociklą nuo kelio kad niekas nematytu jo nuo kelio. Nuėjus į vidų užlipau į antrą aukštą ir stebėjau aplinką. Po poros minučių iėjo stambokas vyras su lagaminėliu.
—Gerai padarei pasirodydamas,—pasakiau o jis sutrikes pradėjo dairytis.
—Neturiu kito pasirinkimo tik tu vienintelė gali atlikt šį darbą teisingai.
Nušokau į apačia maždauk dešimt metrų nuo jo.
—Atnešiau puse sumos.
—Puiku kitą puse kai darbas bus atliktas,—paėmiau iš jo lagaminėlį ir nuėjau. Grįžus namo užsidėjau savo lenktyninius rūbus tai yra trumpi šortukai, aukštakulniai ir juodas crop topas. Pasiėmiau pilka su mėlinom dalim šalmą ir nuvažiavau prie apleistų kasyklų kur jau buvo susirinkę pilna žmonių. Prie manęs priėjo lenktynių organizatorius aš su juo pasisveikinau ir pasakiau kad suorganizuotu lenktynes su tuom pasipūtėliu kuris atvežė man motociklą. Aišku jis buvo labai patenkintas nes labai daug žmonių susirink pažiūrėt kaip kažkas drįso mesti iššukį man.
Prasidėjus lenktynėm aš tiesiog sėdėjau ant motociklo ir stebėjau visus. Kai mane pasikvietė lenktyniu organizatorius. Nuėjau prie jo ir pamačiau vaikiną kuri metė man iššukį. Linktelėjau ir ištiesiau tūkstantį eurų tai mokestis už lenktynes. Vaikinukas padarė tą patį ir su pašaipia šypsenėle pasižiūrėjo į mane.
—Sėkmės. Tau jos tikrai prireiks,—jis čia ką tyčiojas iš manęs
—Jei kam ir prireiks sėkmės tai nebent tau,—nusišypsojau ir patraukiau prie starto linijos. Kai atėjo ir tas vaikinukas prieš mus išėjo pusnuogė mergina ir paskelbė startą. Nieko nelaukus išsiveržiau į priekį palikdama vaikiną už nugaros. Greit išsukau visus posukius net nesulėtindama. Galiausiai pasiekiau finišą pirma. Po keliolikos sekundžių atvažiavo pralaimėtojas.
—Puikiai važiavai. Tikrai nesitikėjau dėl to noriu atsiprašyt už tai ką pasakiau anksčiau. Taika?—ištiesė man ranką o aš ją paspaudžiau
—Taika,—atsakiau kai prie mūsu priėjo organizatorius.
—Ir kaip ir visada lenktynes laimėjo Van,— lenktynėse aš būnu tiesiog Van. Apsisukau eiti kai išgirdau to vaikino balsą.
—Van. Van. Aš taip ir nepasakiau savo vardo. Deividas,—jis ir vėl ištiesė ranką.
—Vanesa,—paspaudžiau jo ranką ir jau ruošiausi nuvažiuot bet jis ir vėl mane sustabdė.
—Gal norėsi kada susitik, pasivažinėt?,—paklausė jis o jo akyse mačiau viltį.
—Žinoma. Kodėl gi ne,—tepasakiau ir nuvažiavau.
Grįžau namo nuėjau į dušą. Atlikus vonios ritualą atsiguliau į lovą ir pradėjau ieškot informacijos apie Andajų Brimą. Pasirodo tai gana jaunas juodų plaukų vaikinas. Policijos bylose buvo pilna kaltinimų jam bet visi buvo atmesti pritrūkus įkalčių. Sužinau kur jis gyvena kuom užsiėma ir kitą naudinga informacija. Padėjau kompiuterį į šoną ir atsiguliau. Andajau tavo dienos suskaičiuotos. Su ta mintim ir užmigau.