Įslaptinta (Baigta)

29

Galiausiai nusprendžiau ir plačiai atvėrus duris ižengiau į namą.
—Grįžaaauuu,—sušukau ant viso namo taip tikėdamasi kažką prisišaukt bet tai ką pamačiau mane šokiravo. Ant sofos vienas kitam į lupas isisiurbę gulėjo Aretas su Martu.
—Kas čia,—negalėjau patikėti savo akimis. Jie staigiai atsitraukė vienas nuo kito.
—Jūs... jūs,—niekaip negalėjau to pasakyti.
—Gėjai,—pabaigė mano mintį Martas.
—Tik niekam nesakyk,—Aretas stovėjo Martui už nugaros.
—Kodėl?
—Mes nenorim kad kiti sužinotu.
—Nematau prižaščių tą slėpti. Jūs laimingi ir tai yra gerai.
—Nevisi taip mano,—pirmą kartą pamačiau Martą nusišypsant.
—Jei norit aš niekam nesakysiu bet manau kad nėra prasmės to slėpt. Bet kad ir kaip bebūtu ieškau Silvijos.
—Ji su Eidu kažkur išvažiavo.
—Aghhh. Tuomet jūs man padėsit,—jie susižvalgė ir linktelėjo.

Po pėnkių valandų viskas buvo sutvarkyta. Labai didžiavausi savimi kad sugebėjau tai padaryti.
—Ačiū už pagalba,—padėkojau vaikinams,—ir jūs neturėtumėt to slėpti.
—Pagalvosim,—jie man nusišypsojo ir aš išvažiavau namo.

Pirmoj vietoj ką padariau tai pasiėmus Miglą nuvažiavau pas Drėjų. Kaip ir susitarėm ją palikau kad jis ją prižiurėtu.

Kai grįžau namo dar niekas nebuvo grįže o tai negerai. Nuėjau susikroviau lagaminą.
Parašiau Aretui
„Jie jau grįžo?”
„Ne, viskas eina pagal planą lagaminai paruošti”
Gerai telieka laukti maniškių.

Po valandos grįžo ir merginos. Stovėjau prie durų nustačius piktą veidą
—Kur jūs valkiojaties kai man jūsų reik!!—apsimetinėjau isiutusia.
—Dabar staigiai į svetainę,—jau buvau sukrovusi jų lagaminus nes jos būtu nespėjusios ir net nežinojusios ką dėtis.
Visos sėdėjo svetainėje
—Kas nirs paskambinkit Tomui,—pasakiau ir nuėjau į virtuvę. Kol kas viskas vyksta pagal plana.
Girdėjau kaip Ari šneka su Tomu.
—Tomai atvažiuok Vanesa labai pikta ir liepė paskambint tau ir aš čia nieko nesuprantu todėl tiesiog atvažiuok.

Po pusvalandžio Tomas jau buvo svetainėje. Jau buvau nuvažiavus pas jo mamą ir mes puikiai viską susitarėm todėl ir jo rūbų pilnas lagaminas buvo mano kambaryje, prie kitų.
—Rugile raktelius,—ištiesiau ranką o ji nieko neklausinėdama atidavė man mašinos raktelius.
—Visi į lovas ir jei sužinosiu kad kažkuri nemiega, prisiekiu geruoju nesibaigs,—jie visi buvo sutrike ko aš ir siekiau.

Su Rugilės mašina nuvažiavau iki Raido gaujos namų.
Iėjau net nepasibeldus.
—Kas nors yra namie?—užrėkiau ant viso namo iš viršaus išlindo Martas.
—Jie tuoj turėtu grįžt todėl reik paskubėt,—linktelėjau ir su vaikinais sunešėm visus lagaminus į Rugilės mašiną.
—Ryt ryte visi mano namie.
—Nesijaudink plano nepamiršom,—linktelėjau ir apsikabinus juos išėjau.

Namuose buvo mirtina tyla. Nuėjau į savo kambarį atsiguliau į lovą ir užmigau.

Ryte mane pakėlė žadintuvas. Nubėgau į duša greit nusiprasiau. Nusileidus žemyn pažiūrėjau į laikrodį. Šešios ryto. Už pusvalandžio atvažiuos vaikinai. Išviriau visiems kavos ir iškepiau kiašinių.
—Pabudome ir keliamies,—surikau per visus namus,—staigiai susiruošiat ir nusileidžiat žemyn. Po kelių minučių iš visų kampų į virtuvę pradėjo eiti apsimiegoje žmonės.
—Kavos užteks visiems todėl greitai atsigeriat ir pavalgot turit dešimt minučių,—sukomandavau ir su Aretu ir Martu nuėjom į mano kambarį kur buvo visų lagaminai.
Pradėjom juos nešti prie pradinių durų. Mūsų sukeltas triukšmas atkreipė kitų dėmesį todėl po minutės visi stebėjo kaip mes nešame lagaminus.
Laikrodis jau rodė septynias. Kaip ir sutariau su Drėjum prie namo privažiavo trys juodi range roveriai. Vairuotojai išlipo ir atėje sunešė lagaminus į mašinas.
—Visi lauk,—išjungiau visur šviesas, perėjau dar kartą per kambarius žiūrėdama ar ko nepamiršau, galiausiai išėjau į lauką ir užrakinau namų duris.
—Kasnors gali paaiškint kas čia vyksta,—kažkas paklausė bet aš visiškai nekreipiau į tai dėmesio.
—Su jūsų tėvais sutarta jūsų daiktai lagaminuose todėl sėskit į mašinas ir tylėkit,—aš su Martu ir Aretu aėdėjom vienoj o kiti kažkaip pasiskirstė į kitas dvi. Vaikinui kuris vairavo pasakiau kur važiuoti ir užsimerkiau.
Galiausiai pasiekėme kelionės tikslą. Išsiėme lagaminus pasukome į oro uostą.