Įslaptinta (Baigta)

13

Rugilė vairavo visai neblogai ir kolkas mano naujuoju pirkiniu naudosis ji.

Privažiavom savo tikslą ir po valandos išsirinkau naują, juodą BMW X6. Rugilę nusiunčiau namo o pati nuvažiavau pas Drėjų. Jis buvo išvažiaves darbo reikalais bet turėjo greit grįžti todėl nuėjau į jo kabinetą ir atsisėdusi į krėslą nusisukau nuo durų. Po poros minučių atsidarė durys.
-Drėjau radome išdaviką,-nuskambėjo kažkur jau girdėtas balsas. Atsisukus pamačiau nustebusį vaikiną. Geriau isižiūrėjus atpažinau kad tai tas pats kuris kabinėjosi prie manes su Rugile prekybos centre.
-O čia tu,-jis jau sukosi eiti bet aš jį sustabdžiau.
-Vesk mane pas išdaviką,-mačiau kad jis dvėjojo. Išsitraukiau iš stalčiaus peilį.
-Dabar!-sušukau ir mačiau kad jis krūpteli.
-Paskui mane,-tepasakė ir nuėjo. Aš jį greitai dasivyjau ir sekiau į rūsį.
Jis sustojo prie durų už kurių girdėjosi balsai. Užėjau į kambarį ir pamačiau kažkokį vaikiną pririštą prie kėdės.
-Ką žinot?-paklausiau atsisukus į du vaikinus stovėjusius ir bandžiusius prakalbinti surištą. Jie atsisuko tik dabar atkreipe dėmesį.
-Jis naujokas. Radome jį besikuičiantį boso daiktuose. Jau seniau žinojome kad tarp mūsų yra išdavikas,-linktelėjau ir priėjau prie jo.
-Ką Drėjus apklasti sunčia savo kales,-nusijuokė jis ir nusilaižė kraują nuo lūpos.
-Ak tai tu nežinai kas aš?- jis tikrai nežinojo su kuo prasideda.
-Tai aišku kad žinau. Dar viena kekšė kuri vaidina kietą.
-Smarkiai suklydai,-juokiausi ir girdėjau kad už manęs stovėje vaikinai taip pat nusijuokia.
-Aš esu Deabrua,-jo akys išsiplėtė ir man tai patiko,-ir aš norėčiau sužinoti kas ir kodėl tave siuntė.
-Jau geriau mirsiu
-Šitai mes galėsime padaryt po to kai sužinosiu ką noriu,-priėjau dar arčiau jo.
-Niekada tau to nesakysiu,-jis pradėjo juoktis.
-Gerai,-visiškai ramiai pasakiau nes jau turėjau planą,-kaip nori,- benusisukdama dar mačiau kad jis pasimetė.
-Tu,-parodžiau į vieną iš vaikinų apklausinėjusių išdaviką,-ateik,-išėjau iš rūsio ir nuėjau į virtuvę.
-Atnešk vaistinio spirito,-betraukdama švirkštą paliepiau. Jis sutriko bet darė kas liepta.
-Kadanors teko su spiritu dezinfekuoti žaizdą?- paklausiau beleisdama į švirkštą spiritą praskiesta su biškiu vandens.
-Žiauriai skausminga bet veiksminga,- atsakė.
-O isivaizduok jei jo suleidžiama į veną,-pasakiau ir spėju jog jis suprato ką ketinu daryt.
Nusileidau vėl į rūsį ir priėjus kambarį padaviau vaikinui padėklą su švirkštu.
-Laikyk ir būk kur nors šone,-jis linktelėjo. Iėjau į kambarį ir vaikino akys iškart susitiko su mano jis nužvelgė mane aiškiai ieškodamas ką atsinešiau kad išgaučiau iš jo tai ką noriu. Bet nieko nerades vėl pasižiūrėjo man į akis.
-Kuo tu vardu,- pasilenkiau kad mūsų veidai būtu vienodam aukštį.
-Arminas,-po ilgos tylos atsakė vaikinas.
-Taigi Arminai,- ištariau pabrėždama jo vardą,-mes galim susitart gražiuoju arba bloguoju,-padariau pauzę jam apgalvot ir vėl tesiau,-kas tave siuntė?
-Užsikrušk,- jis bandė spjauti į mane bet nedaspjovė ir apsispjovė save.
-Vadinas bloguoju,- apsisukau irinktelėjau vaikinui su padėklu kad prieitu.
-Kas tai?- sutrikes paklausė žiūrėdamas į padėklo apačia nes viršaus nematė.
-Tai yra mirtinas serumas,- paėmiau švirkštą nuo padėklo,- visas švirkštas lėtai ir skausmingai nužudo žmogų. Mažesnė dozė sukelia didžiulius skausmus kartais būna šalutinis poveikis kaip haliucinacijos, galūnių netekimas, nuplikimas, apakimas,-aš visiškai blefavau bet jis to negali sužinoti.
-Tu blefuoji. Tokio serumo nėra,- jis pardėjo draskytis kėdėje kai artėjau prie jo.
-Laikykit jį,-paliepiau vaikinams kurie viską stebėjo.
-Dabar pats isitikinsi kad aš neblefuoju,- pridėjau švirkštą jam prie venos,-nepersigvojai? Paskutinis šansas.
-Varyk kale,-jis vaidino drąsų bet iš jo akių mačiau kad jis bijo. Pradėjau leisti švirkšto turinį, suleidus ketvirtadalį liepiau vaikinam jį paleisti. Jis pradėjo purtitis su visa kėde ir klykti ne savu balsu.
-Tesiam ar užteks?-paklausiau eidama link jo su švirkštu rankoje.
-Nee!-jis pradėjo žviegti.
-Tai pasakysi ką noriu žinot?-padėjau švirkšta ant padėklo ir priėjau prie jo. Aiškiai mačiau kad jis kankinasi. Gal aš čia per žiauriai? Ne jie turi žinot kas laukia išdavikų. Jis tylėjo nuleides galvą. Paėmiau už plaukų ir pakėliau. Jis buvo be samonės. Puiku. Tai ką dabar daryt. Nors geriau be samonės nei negyvas.
-Prižiūrėkit jį ir kai pabus pakvieskit mane,-paliepiau ir išėjau. Nuėjus į virtuvę pasidariau kavos ir sėdėdama prie stalo gėriau. Kai jau baiginėjau gerti atbėgo vienas iš vaikinų kurie saugojo Arminą.
-Jis pabudo,-užduses paskė, apsisuko ir nubėgo. Padėjau puodelį į kriauklę ir pasukau į rusį.
Arminas sėdėjo neleides galvą mačiau kad kartais jo raumenys susitraukdavo nuo skausmo.
-Tai sakysi ar dar suleisti,-priėjau prie jo o jis pakėlė savo baimės kupinas akis į mane.
-Ne... nereik da.. daugiau,-sumikčiojo jis
—Tai tuomet atsakyk kas ir ko tave čia siuntė,—jis vėl nunarino galvą.
—Ma... mane siu... siuntė sužinot kas y.. yra deabrua,—sumikčiojo ir pakėlė į mane akis norėdamas pamatyt mano reakciją.
—Gerai... o kas tave siuntė?—paklausiau vėl pasižiūrėdama į jo akis.
—Aš... aš nežinau,—aš jau stojausi eiti prie švirkšto.
—Niekas nežino kas jis išskyrus jo ištikimiausius draugus,—sušaukė jis kai tiesiau ranką paimt švirkšto.
—Ką dar apie jį žinai?—vėl nuėjau prie jo.
—Jį vadina Ra bet tai viskas ką žinau. Prisiekiu.
—Gerai tarkim patikėsiu tavim,—atsistojau ir pradėjau eiti link durų.
—Bet tave dar palaikysim čia jei sužinotume kad melavai ar dar ko nors prireiktu,—išėjau iš kambario o paskui mane ir kiti vaikinai.
—Apklauskit jį daugiau ir nepalikit vieno,— pasakiau ir nuėjau į Drėjaus kabinetą. Jo vis dar nebuvo todėl atsisėdau į jo kėdę ir vėl nusisukau nuo durų. Man patinka kai visi ateina ir iš pradžių nesupranta su kuom šneka. Sėdėt ilgai neteko nes atėjo Drėjus.
—Velniuk,—priėjo ir apsikabino mane.
—Labas,—taip pat apsikabinau jį
—Kaip gyveni ar viskas gerai?
—Turbūt gerai. Sužinojau kad turiu brolį su sese. Sutikau tėvą ir dar labiau susipykau su juo o taip tai normaliai.
—Ir kas gi tavo brolis su sese gal pažįstu.
—Oi net neabejoju kad pažįsti. Jis yra Benas.
—Benas tas Benas kurį priėmei pas save?
—Tas pats,—jis aiškiai buvo nustebes
—Nesitikėjau,— jis stovėjo o aš pradėjau juoktis iš jo veido išraiškos
—Tarp kitko sužinojom kad tarp mūsų yra išdavikas vis dar nežinom kas,—pasakė jis paimdamas aplanka su itariamūjų sarašu ir paduodamas man. Aš jį greiti perverčiau ir sustojau ties Armino nuotrauka.