Įslaptinta (Baigta)

26

-Užsičiaupkit jūs ten apačioj,-kažkas suriko iš viršaus.
-Užčiaupk,-atrėkiau ir bandžiau išlyst iš po Eido.
-Kaip nori,-dežavu. Aretas nulipo laiptais ir pradėjo eiti link manęs o aš vis dar negalėjau ištraukt kojos iš po Eido subinės.
-Jai negalima į vandenį,-pasakė Eidas net neatsisukdamas.
-Cha,-iškišau liežuvį ir pagaliau ištraukiau koją.
-Šį kart tau pasisekė,-jis atsisėdo šalia ir aš vienintelė nežiūrėjau tos neidomios laidos.
-Čia nuobodu,-uždėjau savo kojas ant Areto kelių, o galvą ant Eido.
-Tu geriau pažiūrėk teliką ir
patylėk,-Aretas numetė mano kojas ant žemės o aš jas gražinau į pradinę padėtį.
-Taip patogiau,-pasakiau vėl dėdama savo kojas atgal nes jis vėl jas numetė. Galiausiai aš laimėjau ir likau gulėti valgydama čipsus ir žiūrėdama kažkokia laida kurios tikslo nesupratau.

—Raidai nulipk nuo stogo!!!—kruptelėjau išgirdus Demyro balsą lauke. Pasirodo buvau užmigus. Greit visi pašokom ir nubėgom į lauką. Demyras stovėjo lauke ir žiūrėjo į viršų kur ant stogo krašto vaikščiojo Raidas ir kažką šūkavo.
—Kas čia buvo?—atsistojau prie Demyro ir taip pat žiūrėjau į viršų.
—Nežinau išėjau parukyt o jis ten vaikščiojo,—dabar visi stovėjom čia. Rugilė apsikabino mane ir stebėjom kaip Martas patraukė Raidą nuo krašto. Visi pasileido ant stogo o aš iš paskos. Martas laikė prirėmes Raidą prie stogo. Raidas nenusileido, spardėsi, bandė ikast ir pabėgt. Galiausiai vaikinai jį nunešė į svetainę ir Eidas suleido migdomųjų.
—Jį reik vežt patikrint ar nesusirgo pasiutlige,—nuėjau į virtuvę ir pradėjau darinėt spinteles. Galiausiai radus ko reik pradėjau kepti blynus. Rugilė atėjo pas mane o kiti išsiskirstė po namą. Galiausiai gavau papusryčiauti ir pašnekėti su drauge.

Einu į šarvojimo salę. Su juoda suknele ir aukštakulniais. Ašoros mano akyse o aš nespėju jų valytis. Aplink daug kitų žmonių. Prie manęs priėjo Rugilė ir apsikabino. Kodėl aš verkiu? Aš jo vistiek nekenčiau. Bet vistiek sunku prarasti draugą. Iėjau į salę kur karste gulėjo jis. Visas išbales. Daugiau nebepamatysiu Raido besijuokiant ar erzinant mane. Atsisėdau ant kėdės. Apsidairiau ir supratau kad nėra nė vieno žmogaus kurį pažystu net Rugilė dingo. Tiesiog paslėpiau savo veidą rankose, užsimerkiau ir pradėjau verkti nestabdydama ašarų.
Pajutau kažką šlapią valant man ašaras. Atsimerkiau. Aš gulėjau savo kambarį o Migla laižė mano ašarota veidą. Ačiū dievui tai tebuvo sapnas.
Praėjo savaitė kai Raidas vaikščiojo ant stogo. Su juo nešnekėjau ir net nemačiau jo.

Sėdėjau prie teliko žiūrėjau kažkokią nuobodžią laidą ir valgiau čipsus. Iš virtuvės atėjo Rugilė laikydama skambantį mano darbinį telefoną. Na štai grįžtam prie darbo.
—Ačiū,—paėmiau telefoną ir atsiliepiau,—Deabrua klauso.
—Man reik atsikratyt žmogum Dovu Trijum.
—Puse sumos už dviejų valandų apleistame geležinkelyje. Apgausi surasiu,—kaip ir visada pasakiau ir baigiau pokalbį.
—Rugilę. Važiuosiu pasiimt pinigų nori kartu?
—Jo!—sušuko iš kito kambario.
—Paskambink Silvijai su Ari.
—Ari išvažiavus o Silvija jau
pakeliui!
—Ir ką aš daryčiau be tokių draugiu?
—Turbūt gulėtu kur nors griovį,—pajuokavo Rugilė ir nuėjo paruošė aprangas ir plaukų dažus. Po keliolikos minučių atėjo Silvija. Greit susiruošusios sėdom į Rugilės mašiną ir išvažiavom į sutartą vietą.
Viskas praėjo sklandžiai ir dabar važiavom pas Drėjų. Merginos nuėjo į mano kambarį persirengt o aš į dušą nusiplaut plaukų. Kai išėjau merginos buvo išvažiavusios į parduotuvę kažko skanaus vakarui. Nuėjau pas Drėjų į kabinetą bet jo ten nebuvo todėl atsisėdau kėdėje ir užsimerkiau.

Pajutau kažką mane nešant.
—Dar penkias minutes,—sumurmėjau pasimuistydama ir net nesukdama galvos jog kažkas mane neša.
—Nors ir dvidešimt,—supratau jog tai buvo Tomas bet buvau pernelyg pavargusi ką nors daryt.

Vakre mane pažadino draugės grįžusios iš parduotuvės. Su Drėjum taip ir nesusitikus išvažiavau namo.
Iki vidurnakčio žiurėjom filmus kol aš prisiminiau apie savo naują taikinį bet nusprendžiau palikti tai rytdienai.

Ryte atsikėliau ir bandžiau apsiversti ant šono bet šalia manęs kažkas gulėjo. Staigiai pašokau išsigandus bet greit nusiraminau nes tebuvo Migla. Nulipau į apačią ir psižiūrėjau į sieninį laikrodį kuris rodė šešias ryto. Nuėjus į virtuvę išsikepiau karštų sumuštinių, pasidariau arbatos ir pradėjau ieškoti informacijos apie tą Dovą. Informacijos tikrai nebuvo labai daug. Radau kad jisai platina narkotikus naktiniuose klubuose, buvo sėdėjes kalėjme bet paleistas už užstatą. Išsiaiškinau kuriame klube jis dažniausiai lankosi ir nusprendžiau kad jame šiandien apsilankysim. Iš viršaus atėjo Rugilė. Aš jai pasakiau ką planuoju ir ji sutiko. Po kiek laiko atėjo ir Silvija todėl man teko eit kepti dar sumuštinių. Apie pietus sugalvojom nuvažiuot apsipirkt. Prekybos centre sutartoje vietoje susitikom su Ari, kuri jau buvo grįžus.
Pirmiausia nuėjom į batų parduotuvę kur prabuvom apie valandą kol Ari bandė išsirinkt kurie batai jai labiau tiko. Viskas baigės tuom kad sumokėjau už trejas poras, tarp kurių ji neapsisprendė, ir išstūmiau ją iš ten. Tada Silvija nusitempė į kažkokią rūbų parduotuvę. Merginos nutempė mane į persirengimo kambarį ir predėjo nešt ivairius rūbus kuriuos turėjau matuotis. Galiausiai prisirinkau daug rūbų ir išėjau iš ten.
—Dabar jau gana. Einam į kavinę nes jūs mane išvarginot,—jos tik nusijuokė ir paėmusios dalį pirkinių nuėjo į kavinę. Atsisėdom prie staliuko ir laukėm kol ateis padavė priimt užsakymu.
—Mum reiktu kur nors nuvažiuot paatostogaut. Nes man jau atsibodo sėdėt namie,—pasakiau tai kas jau kelias dienas sukosi mano galvoje
—Kur siūlai?—panašu kad Silvija buvo susidomėjus.
—Nežinau gal Egiptą.
—Man mama neduos tiek pinigų,—Ari pati pirma prabilo.
—Dėl to aš ir mokėsiu, o beto...
—Vanesa,—mane nutraukė vaikino balsas,—Senai matyta,—atsisukau į kalbantyjį.

Sorry kad taip ilgai neikėliau dalies tiesiog dingo ikvėpimas ir atgaivinau kitą savo senai rašytą istoriją. Labai dėkoju visoms skaitančioms ir palaikančioms mane.
Niekad net nesvajojau apie kažką panašaus. AČIŪŪŪ😘😘😘😘😘