Įslaptinta (Baigta)

22

Pro miglą girdėjau draugių balsus. Jos mane kvietė bet aš buvau pernelyg išsekusi kad atsimerkčiau.

Lėtai atsimerkiau. Gulėjau kažkokiam kambarį ant dvigulės lovos. Galva skaudėjo kaip po gero tūso bet nieko panašaus neprisimenu.

Šiaip ne taip atsistojau ir išėjau iš kambario. Visa aplinka tokia matyta tik niekaip neprisimenu kur.Pradėjau eiti kolidorium su daug durų. Bet tada taip užsimaniau miego kad tiesiog priguliau ir susiriečiau į kamuoliuką.

Mane pažadino kalbos ir žingsniai.
Staigiai atsistojau bet galva taip sukosi kad teko pasiremti į sieną. Kažkas bėgo link manęs bet viskas tik dar labiau liejos akyse. Kai jie pradėjo kažką šnekėt girdėjau tik cypimus. Vienas priėjo prie manęs ir bandė kažką daryt bet aš pradėjau nerangiai gintis.
—Nelyskit prie manęs jūs bybiai nes net neisivaizduojat su kuom prasidedat,— sukaupus visas jėgas vožiau arčiausiai manęs stovinčiam į galvą ir nukritau. Jaučiau kaip kažkuris iš jų mane neša bet jau nebeturėjau jėgų pasipriešint.

Ir štai aš vėl tam pačiam kambarį. Šįkart bent galvos taip neskauda. Vėl išėjau į kolidorių ir staiga supratau kur aš. Tik ką aš čia veikiu?
Tyliai koridoriumi priėjau laiptus. Iš apačios girdėjos kalbos. Grįžau į kambarį ir jį gerai apjieškojus radau pistoleta. Dabar pažaisim.

Kuo tyliau nulipau laiptais peržiūrėjau svetaine. Tiesiog tobula visi čia. Garsiai atsikrenkščiau taip atkreipdama jų dėmesį.
—Rankas aukštyn ir net nebandot pajudėt,—pasakiau atsukusi ginklą į juos. Iš pradžių visi sutriko ir nesuprato kas čia vyksta bet pirma atsigavo Ari.
—Vanesa tu net neisivaizduoji kaip tu mus išgazdinai,—ji pradėjo artintis ištiestom rankom norėdama apsikabint bet aš atsukau šautuvą į ją.
—Nė žingsnio artyn,—ji sustojo ir sutrikus žiūrėjo tai į mane tai į draugus už nugaros.
—Kas jūs ir ką aš čia veikiu,—buvo labai sunku susilaikyt nesusijuokus iš jų sutrikusių veidų.
—Vanesa nusiramink,—dabar jau veiksmų ėmės Raidas man nespėjus susigaudyt iš mano rankų buvo išplėštas ginklas ir Raidas stipriai mane laikė kol aš muisčiaus. Jis atsuko mane į save ir žiūrėjo tiesiai man į akis
—Dabar žiūrėdama man į akis pasakyk kad tu manęs neprisimeni ir paleisiu.
—Aš tavęs niekad ir nepažinojau,—pasakiau žiūrėdama jam tiesiai į akis kaip jis ir pageidavo. Jis mane staigiai atstūmė ir išlėkė pro duris.
—Kas čia tam užėjo,—atsisukau į visus kitus nykščiu rodydama sau už nugaros. Martas tik piktai pasižiūrėjo į mane ir išėjo su Aretu paskui Raidą.
—Ar kas nors gali man paaiškint kas čia ivyko?
—Tu pasakei kad jo neprisimeni,—atsakė Rugilė žiūrėdama sau į rankas.
—Aš tik pajuokavau. Nežinojau kad jis toks jautruolis. Žinot kur išvažiavo.
—Turbūt į lenktynes.
—Tada aš ir noriu.
—Tau negalima narkotikų poveikis dar nepraėjo todėl ir užmigai.
—Viskas man gerai,— nuo stalo pasiėmiau savo mašinos raktelius ir išėjau į lauką. Girdėjau juos atbėgant iš paskos todėl kuo greičiau ilipau į mašiną ir išvažiavau.

Atvažiavus kaip ir tikėjausi pamačiau Raido mašiną prie starto. Nubėgau prie organizatoriaus ir jau norėjau užsiregistruot kai daėjo kad pinigų neturiu.
—Van lenktyniausi?—paklausė organizatorius su kuriuo gerai sutariau.
—Lenktiniaučiau tik kad užsukau neplanuotai ir pinigų nepasiėmiau,—jau ruošiausi grįžt į mašiną bet jis mane sustabdė.
—Net neabejoju jog laimėsi tada galėsi ir sumokėt o dabar važiuok prie starto lenktynės tuoj prasidės.
—Ačiū,—bebėgdama sušukau. Į aikštele ivažiavo draugai tik jie jau pavėlavo ir manęs nesustabdys.

Prie starto pastačiau mašiną netoli Raido tikėjaus kad jis mane pastebės bet jis sėdėjo mašinoje ir žiūrėjo tik tiesiai laukdamas starto. Neilgai trukus lenktynės prasidėjo. Susigretinau su Raido vairuojama mašina jis atsisuko ir taip sutriko kad staigiai nuspaudė stabdžius. Aš greitai išsiveržiau į priekį kai pamačiau kad Raidas mane labai sparčiai vejas. Kad ir kaip bebūtu lenktynes laimėjau aš.

Vos išlipus iš mašinos prie manęs prisistatė piktas kaip širšė Raidas.
—Ką tu sau galvoji tu turėtum
ilsėtis,— jis pradėjo mane barti? Jis kas toks kad man aiškintu ką aš turiu daryt o ko ne.
—Tu man ne tėvas kad aiškintum,—nepasiėmus pinigų tiesiog isėdau į mašiną ir išvažiavau.

Sukiojau ratus aplink miestą kelis kartus mačiau Raido ir kitų mašinas. Turbūt ieško manęs.

Be tikslo sukau daug ratų per tas pačias gatves kai atsidūriau prie Drėjaus sandėlių. Isukau į kiemą ir neskubėdama pasistačiau mašiną, dar minutę pasėdėjus išlipau ir lėtai nuėjau link pastato. Prie durų stovėjo Tomas.
—Sveika Deabrua,
—Labas,—jau ruošiausi tiesiog pro jį praeiti kai jis mane sustabdė.
—Viskas gerai? Atrodai nuliūdus?
—Taip viskas gerai,— tiesiu taikymu nuėjau į Drėjaus kabineta tik dėja jo ten nebuvo. Atsisėdau į jo kėdę ir užsimerkiau.

Išgirdus Tomo ir dar kažkieno balsus staigiai atsimerkiau. Jie sparčiai artėjo link kabineto, blogiausia kad aš nežinau su kuo ėjo Tomas, bet buvau tikra kad jie eina čia nes šitu kolidoriumi niekur kitur nenueisi. Durim atsidarius pamačiau juos. Ir ko jam čia prisireikė?