Įslaptinta (Baigta)

18

—Deabrua klauso.
—Sveika. Man reik kad tu atsikratytum kraujo gauja sumokėčiau du milijonus,—gauja teko atsikratyt tik vieną kartą ir tai buvo sunkiausia mano užduotis. Dabar teks tai pakartot.
—Gerai puse pinigų už dviejų valandų apleistame geležinkelyje. Apgausi surasiu,—pasakiau frazę kaip ir kiekvienam užsakovui. Nuėjau atgal į svetainę. Vos iėjau visi atsisuko į mane.
—Aš turėsiu išvažiuoti.
—Aš vairuosiu—pasakė Rugilė atsistodama.
—O aš saugosiu užnugarį,—taip pat atsistojo Silvija. Pastebėjau kad ir Ari jau irgi stojasi.
—Ari po pastarojio karto aš norėčiau kad kažkas liktu namie ir apsaugotu mano sesę,—mačiau kaip ji supratingai linkteli.
—Gerai kadangi važiuosiu ne viena tai eime pasiruošti,— nuėjau prie savo kambario ir prisiminiau kad mano lovoje miega Emilija.
—Mano kambarį miega Emilija,—atsisukau į drauges.
—Tuomet eime pas mane,— jos apsisuko ir nuėjo į Rugilės kambarį.
—Tuoj ateisiu,— tyliai iėjau į kambarį. Migla pakėlė galvą nuo Emilijos ir pasižiūrėjo į mane.
—Shhhhhh nepažadink Emilijos,—priglaudžiau pirštą prie lūpų Migla padėjo galvą atgal ir stebėjo mane. Nuėjau į vonią ir pasiėmiau krūvą daiktų kurių reiks. Nuėjau į Rugilės kambarį kur manęs jau laukė. Visa savo turinį sumečiau ant lovos.
—Pirmiausiai einam nusidažyt plaukus,—pasakiau ir nuėjau į vonią. Su viena kitos pagalba mes greit nusidažėm ir išsidžiovinom savo plaukus. Toliau ėjo apranga kuri buvo juodos timpos, maikė ant petnešėlių, diržai su ginklais, pakabukai visų vienodi apsiregusios pasidažėm juodai ir liepiau nueti draugėm į apačia pasakydama kad tuoj ateisiu.
Nuėjau į savo kambarį. Migla staigiai atsikėlė ir pradėjo urgzti ant manęs. Aš ją nutildžiau ir priėjus prie spintos pasiėmiau tris kaukes ir juodas mantijas kurių turėjau visur, jei kada prireiks. Viską susidėjau į kuprinę ir nuėjau į apačią.
—Va čia tai geras vos atpažinau,— šalia Rugilės su Silvija stovėjo Ari.
—Toks ir yra tikslas kad niekas neatpažintu,—nusišypsojau ir priėjus apsikabinau.
—Prižiūrėk namus,—pasakiau ir nuėjau prie Rugilės mašinos. Imečiau kuprinę į galą o pati atsisėdau į priekį. Mums pajudėjus iš vietos atsisukau į Silviją kuri sėdėjo gale.
—Toj kuprinėj yra kaukės ir mantijos. Nepamirškit slapyvardžių,—jos linktelėjo ir aš nusisukau į priekį.
Privažiavus prie geležinkelio stoties. Užsidėjom kaukes ir juodas mantijas. Su tokia apranga mes atrodėm gasdinančiai turbūt visi kas mus pamatytu vengtu.
Nuėjom į pastato vidų ir kaip visada užlipom į antrą aukštą. Sugalvojusios planą išsiskirstėm. Po dešimties minučių į pastatą iėjo pėnki vyrai. Vienas ėjo priekį ir iš visko supratau kad jis vadas paskui jį ėjo kitas vyras su lagaminėliu kuriamia turbūt yra pinigai. Pamačiau Silvijos žvilgsnį ir linktelėjau. Ji tupėjo už turėklų prie laiptų taigi vos man linktelėjus atsistojo ir pradėjo laiptais leistis žemyn. Visi vyrai atsisuko į ją.
—Deabrua malonu susipažint,—pasakė vyras kol Silvija lipo laiptais ir nieko nesakė tik žiūrėjo į vyrus. Mūsų planas buvo juos ibauginti ir mums puikiai sekėsi.
—Matau nesi labai šneki,—jis nusijuokė nervingai. Kai Silvija nulipo laiptais atėjo eilė Rugilei. Ji buvo vyrams už nugarų ir staigiai išlindus iš slėptuvės atsisėdo ant suoliuko rankas padėdama ant atlošo.
Ji garsiai atsikrenkštė taip atkreipdama visų dėmesį. Vyrai dar labiau pasimetė.
—Tai kuri iš jūsų yra Deabrua,— paklausė kai Rugilė atsistojus artinos prie jų. Jų akys lakstė tarp mano draugių kurios stovėjo priešingose vyrų grupės pusėse.
—Aš esu Deabrua,—garsiai pasakiau ir nušokau iš antro aukšto.
—Gerai tuomet kas jos,— parodė į mano drauges kurios ėjo link manęs ir atsistojo iš šonų.
—Jos yra mano gauja — Juodasis drakonas. Gidari,—parodžiau į Rugilę,—ir Sua,—pasisukau į Silviją.
—Nežinojau kad tu turi gaują,—jis aiškiai buvo nustebes.
—Laikai keičiasi, o dabar prie reikalų,—pasakiau o jis linktelėjo.
—Kaip ir tarėmės milijonas,—jis linktelėjo savo parankiniui ir perėmė iš jo lagaminą. Priėjo prie manęs ir atidares parodė pinigus. Aš linktelėjau ir paėmus lagaminą apsisukus išėjau o paskui mane ir draugės. Atsisėdusios į mašiną pradėjom važiuoti. Nuvažiavom į prekybos centro aikštelę. Išlipom iš mašinos nusiėmėm mantijas ir kaukes sudėjom į kuprinę ir jau ruošėmės važiuoti kai prisiminiau kad man reik akinių nuo saulės. Nuėjom į akinių parduotuvę. Mum iėjus visų žvilgsniai nukrypo į mus. Tada pamačiau mus veidrodyje ir nusišypsojau. Mes visos buvom juodos. Nuėjau ir išsirinkau akinius. Eidamos iš parduotuvės dar užsukom saldainių. Namo grįžom labai vėlai visi jau miegojom todėl mes taip pat nuėjom.

Ryte pabudau nuo judesio šalia manęs. Apsiverčiau į kitą pusę bet tada pajutau kad ant manęs užšoko Emilija.
—Emilija!—sušukau o ji pradėjo šokinėt ant manęs.
—Pati prisiprašei,—greitai atsisėdus pradėjau ją kutenti o ji klykti.
—Man bruolis sakė pažadint tave,—ji vos pasakė pro juoką. Baigiau ją kutent ir nuėjus į vonią greit nusiprausiau ir apsirengusi nuėjau į apačią. Ari sėdėjo prie kompiuterio ir klausė ką aiškino Benas. Visi kiti žaidė su Migla.
—Labas rytas,—pasisveikinau o visi atgal.
—Vanesa ateik padėsi,—atsisuko į mane Ari. Priėjus pradėjau skaityti ką ji isijungus ir supratau kad ji ieško informacijos apie kraujo gaują. Priėjus atsisėdau šalia ant sofos.
—Visada ieškok ir čia,—parodžiau savo pačios sudaryta sarašą.
—Jį sudariau aš ir čia viskas yra patikrinta,—ji linktelėjo. Aš jai ir toliau rodžiau kur ieškot ivairių dalykų kurių gali prireikti. Pasižiūrėjau į laikrodį. Jau buvo vėnuolikta valanda. Per tą laika kai ieškojom informacijos supratau kad man prireiks pagalbos norint pašalint šią gaują. Pasikviečiau visus į virtuvę kur Emilija nieko negirdės. Ten papasakojau visą situaciją.
—Aš manau kad reiktu paskambinti Ra kad jis padėtu,—pasakiau ir sulaukus visų pritarimų pasiėmiau telefoną ir suvedžiau jo darbinį numerį.
—Ra,—jis atsiliepė nervingas ir apsimiegojes.