Įslaptinta (Baigta)

41

Kita pamoka lietuvių, pas auklėtoją. Visą pamoką ji šnekėjo, bet aš nieko nesiklausiau. Galiausiai pasibaigus pamokoms visi važiavome namo.

—Ką veikiam?—paklausė Ari vos grįžus namo.
—Mes planuojam važiuot prie jūros kol geri orai,—Eidas apsikabino Silviją.

Po valandos visi išsiskirstė ir likau tik aš su Raidu.
—Aš važiuosiu dirbt,—nuėjau persirengt ir susirinkau ginklus.
—Nori kad važiuočiau kartu?—Raidas priėjo prie manęs.
—Nereik. Aš pripratus dirbti viena,—nusišypsojau, nors giliai širdyje norėjau, kad jis važiuotu kartu, bet negalėjau prisiversti pasakyti to garsiai.
Jis pabučiavo mane ir aš užlipusi ant motociklo nuvažiavau.

Po valandos darbas buvo atliktas. Tai buvo nerealiai lengva nes aš tiesiog nukirpau Olio motociklo stabdžius prieš lenktynesir kai jis buvo be samonės ir nejudėjo, tiesiog nušoviau.

Važiavau namo kai prie parko pamačiau baltą motociklą. Nusprendžiau kad aš neskubu ir galiu sustot. Pamačiau Enzo ir kažkokį vyrą šnekant ant suoliuko. Vos pasukau jų link vyras atsistojo ir išėjo. Peiėjau Enzo iš už nugaros ir uždengiau akis.
—Spėk kas,—aš pasakiau o jis paėmė mano delnus, patraukė nuo savo akių ir truktelėjo į priekį taip kad aš nukritau ant jo nugaros.
—Niekad neatspėsiu,—nusišypsojo. Atsitraukiau nuo jo ir atsisėdau šalia.
—Ką čia darai?—atsisukau į jį.
—Tvarkau tėvų reikalus,—liūdnai nusišypsojo.
—Nori ledų?—jis pasiūlė o aš tik linktelėjau. Apie valandą vaikščiojom ir šnekėjom apie nereikšmingus dalykus. Galiausiai mum abiem reikėjo grįžt namo.

Raidas žiūrėjo krepšinį, kas manęs visiškai nedomino todėl nieko nepasakius išvažiavau į miestą pavalgyt. Sustojau prie prekybos cento ir nuėjau į piceriją. Atsisėdau ir užsisakius maisto rašinėjausi su Enzo.
—Galiu prisėst?—pakėliau akis nuo telefono. Priešais mane stovėjo vaikinas.
—Jei nori,—pasakiau ir vėl rašinėjausi su Enzo.
—Aš Rėjus,—prisistatė
—Vanesa,—padėjau telefoną.
—Kodėl viena?
—To pačio galiu paklaust ir tavęs,—nusišypsojau ir atsirėmus stebėjau jo reakciją.
—Gerai pastebėta,—jis tik nusijuokė.
—Turi vaikiną?
—O ką siūlaisi?
—O kas jei ir siūlausi?
—Vanesa,—iš už nugaros išgirdau Areto balsą.
—Labas,—pasisveikinau.
—Jis tavo vaikinas?—paklausė Rėjus ir aš su Aretu pradėjom juoktis.
—Taip supratau kad ne,—tas vaikinukas man kėlė juoką.
—Kas jis,—Aretas atsisuko į mane.
—Nežinau,—truktelėjau pečiais tarsi Rėjus nieko negirdėtu.
—Aš Rėjus,—jis atsistojo ir ištiesė ranką Aretui.
—Aretas,—vos spėjo paspaust ranką iš kažkur išdygo Martas.
—Kas čia vyksta,—jis nepatikliai žiūrėjo į Rėjų.
—Gerai aš gal jau eisiu,—Rėjus pastebėjo Marto žvilgsnį.
—Visų pirma tai labas,—atsisukau į Martą,—o antrą jis siūlės man į vaikinus todėl gali nusiramint,—nusijuokiau.
—Gal iškart jam iškasam duobę kapinėse,—nusijuokė Martas.
—Raidas neturi teisės nes jis ne mano vaikinas,—pikta pažiūrėjau į jį.
—Gerai tai tikrai nejauku,—Rėjus sėdėjo priešais mane.
—Tiesiog nekreip į juos dėmesio,—parodžiau į Aretą su Martu,—o jūs eikit kur ėjot.
—Kaip nori,—Aretas paėmė Martą už rankos ir nusitempė tolyn.

Šnekėjom ir valgėm kol atėjo vakaras ir picerija užsidarinėjo. Apsikeitėm numeriais ir aš išvažiavau namo.

Vos iėjau namo Raidas pasisveikinos bet akių nuo teliko neatitraukė. Nu ir gerai. Nuėjau į virtuvę ir iš to kas dar liko šaldytuve pasidariau vaisių salotas. Nuėjau į kambarį ir per kompiuterį isijungiau filmą. Kai filmas baigės girdėjau kad kažkas irgi grįžo, bet nėjau pasisveikint. Tiesiog nuėjau išsimaudyti ir miegot.