Įslaptinta (Baigta)

20

Po dviejų valandų kelio privažiavom kraujo gaujos klubą kur jie praleidžia daugiausia laiko.
Išlipus iš mašinų visi susibūrė pasitart.
-Demyras parūpino mums visiems vip leidimus todėl ten greit pateksim. Vieni kitų nepameskit iš akių ir stenkitės gauti informacijos.-pasakė Raidas ir išdalino leidimus.

Be jokių eilių iėjom į klubą. Nusitempiau Silviją prie baro.
-Neatkreipk dėmesio į save,-pastūmiau link jos kažkokia stiklinę pati pasiėmiau kita ir puse turinio išpyliau ant žemės. Nežymiai apsidairiau. Į galva dėjausi kur ir kiek sargybinių yra, viską pasakojau Silvijai tarsi anekdota, besijuokdama. Su Silvija nuėjom į šokių aikštelę ir toliau žvalgėmės viena kitai sakydamos ivairius pastebėjimus, kaip paslėptas kameras. Visoje salėje buvo viena ložė su garso nepraleidžiančiu stiklu. Prie stiklo buvo foteliai ant kurių sėdėdami visą salę stebėjo vyrai, nenustebčiau kad kraujo gaujos nariai.
Kažkas apsikabino mane iš už nugaros, aš išsigandus ruošiausi vožti bet tada išgirdau Raido balsą prie savo ausies.
-Jie gana gerai apsisaugoje.
-Aha, apsauginiai ant kiekvienno kampo,-pritariau bandydama pasitraukt nuo jo, bet jis tik stipriau apsikabino ir padėjo savo galvą į mano kaklo ilinki. Tai taip nejauku, gerai kad Silvija nusisukus nes kitaip aš turbūt būčiau raudona.
-A aš einu atsigert,-šiaip ne taip atsiplešiau nuo jo ir nuėjau prie baro. Atsisėdau ant kėdės ir paprašius kolos sėdėjau ir žiūrėjau į salę.
Išgėrus padėjau stiklinę ant stalo ir ruošiausi paskyt kad ipiltu dar kai barmenas ištiesė stiklinę su kola.
-Vaikinai vaišina,-parodė pirštu į grupę vaikinų. Man atsisukus jie mirktelėjo o aš tik pavarčiau akis. Pamačiau kad mūsiškiai ruošiasi išvažiuot todėl greit susiverčiau gėrimą ir priėjau prie jų. Beeidama svyravau ir vos nenukritau, tam gėrimui garantuotai kažkas ne taip.
-Vanesa tau viskas gerai? -man tiesiai į akis žiūrėjo Raidas.
-Man rei reikia gr gr gryno oro,-vos pasakiau nes galva tiesiog plyšo. Prasibrove pro žmones pagaliau išėjom į lauką. Mane privedė prie mašinos ir aš atsirėmus į ją susmukau. Mačiau kad jie kažką šneka, mačiau kad Silvija rėkia ant vaikinų su ašaromis akyse, bet nieko negirdėjau, nieko negalėjau pasakyt. Paskutinis dalykas kurį jaučiau buvo dvi rankos pagaunančios mane kad galva nesusidurtu su asfaltu.

Galva tiesiog plyšo. Šiaip ne taip atsimerkiau. Iš pradžių nesupratau kur esu, bet poto pamačiau Raido veidą ir mašinos stogą. Aš guliu mašinoj o mano galva Raidui ant kelių jis žiūrėjo į kelią ir net nematė kad aš atsimerkiau. Bandžiau pakelti ranką bet per visą kūna perėjo skausmo banga kuri privertė cyptelt. Dar pamačiau Raido akis ir tada vėl tamsa ir nepakeliamas skausmas.

Kitą sykį samone atgavau kai Raidas mane kažkur nešė. Šįkart jis iškart pamatė kad aš atsimerkiau. Kaip per miglą išgirdau jį sakant jog viskas bus gerai ir vėl panirau į tamsą.

Pirmas dalykas kurį pajaučiau buvo tai jog man nerealiai karšta ir aš visa šlapia. Lėtai pramerkiau akis. Gerai bent kad taip nebeskauda kaip pirmai.  Pasukau galvą, šalia sofos, ant kurios gulėjau, stovėjo kėdė ant kurios miegojo Raidas. Lėtai atsisėdau ir palaukiau kol viskas aplink nustos suktis. Netoli ant fotelio miegojo Silvija. Apsidairiau. Esu kožkokio didelio namo svetainėje. Atsistojau ir nusprendžiau apsidairyt. Pirmiausia radau didelį vonios kambarį  kuriuo pasinaudojau, tesdama kelione po  šituos rūmus  atradau rojaus
kampelį — virtuvę. Atidariau šaldytuvą o ten tiesiog svajonė. Čiupau kolos skardinę atidariau ir isidirbinėdama ją iškėliau virš galvos kai kažkas ją čiupo iš manęs.
—Eiiii,— atsisukau į Eida kuris laikė mano kolos skardinę,—ji mano ir aš jos noriu,—pirštu bedžiau į skardinę ir patempiau lūpą.
—Tau negalima o užtat man galima,—jis pradėjo gerti MANO kolą. Staigiai trenkiau į skardinės dugną ir jos turinys aplaistė Eidą.
—Va kaip būna kai atemi tai kas mano,—pasakiau ale isižeidusi ir atsukau jam nugarą.
—Tik nereikia. Tu geriau vaistus išgertum ir padėkotum už išgelbėta givybę,—atsisukau į jį o jis man tiesė stiklinę vandens su kažkokia tablete.
—Tiksliai,—paėmiau ir nurijau tabletę užsigerdama vandeniu,—kas man buvo?
—Tam gėrime kur tu gėrei buvo kažkokių narkotikų ir tu juos per greit ir per daug išgėrei dėl ko ir pasireiškė šalutinis efektas kuris vos tavęs nepražudė,—jis pradėjo man aiškint.
—Kitąsyk paaiškink normaliai kad padauginau o ne kai koks daktaras čia peizėk,—pradėjau landžioti po spinteles ieškodama ko nors skanaus.
—Na šiaip tai aš ir esu daktaras,—pasakė prieidamas ir atidarydamas spintelę su sausainiais guminukai ir dar velniai žino kuom.
—Tik nepersivalgyk,—aš linktelėjau ir stvėriau pirmą pasitaikiusį pakelį.
—Kiek laiko aš miegojau?—pradėjau grūsti į burną guminukus.
—Kažkur apie 36 valandas ir man labai džiugu matyti jog tau viskas gerai,—į virtuvę iėjo Raidas
—Tuomet savaime aišku kodėl taip valgyt noriu,—pasakiau pilna burna.
—Tokiu atveju galim užsisakyt picos
—Picaaaaa picaaaa,—pradėjau rėkt kaip beprotė.
—Užsičiaupk,—iš antro aukšto atsklido kažkieno balsas.
—Užčiaupk,—atšaukiau atgal nežine kam.
—Kaip nori,— mano malonusis pašekovas pradėjo lipti laiptais.
—Gelbėkit kas nors. Tas beaprotis nori mane nužudyt!—pradėjau lakstyti po virtuvę kol atsitrenkiau į kažkieno krūtinę. Pakėliau akis. Prieš mane stovėjo pusnuogis Aretas. Atsisukau į Raidą su Eidu kurie iš šono stebėjo visą šitą spektaklį
—Štai čia jūs matot urvinį žmogų kuris nežino tokio daikto kaip
rūbai,—nykščiu parodžiau į už manęs stovintį Aretą.
—O dabar rimčiau. Tu,— parodžiau pirštu į Raidą,—užsakai daaaug picų. O tu,—atsisukau į Aretą,—eik pasiskolink kieno nors rūbų,—jau ėjau prie Silvijos kad ją pažadint bet už nugaros išgirdau žingsnius. Nespėjus atsisukti buvau pakelta nuo žemės. Aretas persimetė mane per petį ir kažkur nešėsi.
—Gelbėkit urvinis žmogus grobia mane,—pradėjau klykt taip pažadindama Silviją.
—Tu sveika. Ačiū Dievam su visais dieviukais,—ji atsistojo ir sekė mus
—Tai kur jūs keliaujat?
—Kažinau pklausk to urvinio,—pradėjau trankyti savo pagrobėjui į nugarą. Mes išėjom į lauką.
—Eeiiiii kur tu mane neši,—pradėjau dar labiau muistytis ir klykti. Į lauką išėjo visi ką mačiau ir dar Demyras su Martu. Jie visi juokėsi sekdami mus.
—Tai gal kas nors gali pasakyt kur jis mane neša.
—Ten kur jau senai turėjai atsidūrt,—netgi surūgėlis Martas pradėjo juoktis.
—Čia už visus nervavimus,—pasakė Aretas ir imetė mane į baseiną. Aš pradėjau taškytis ir kai jau ruošiausi išnirti man šovė geniali mintis. Tiesiog atsipalaidavau ir plūduriavau vandens paviršiūje dar išleidau kelis oro burbuliukus ir laukiau. Staiga pajutau kaip kažkas iškėlė mane iš vandens. Toliau apsimečiau esanti be samonės nors buvo tikrai sunku stengtis neprasijuokt kai girdėjau kad vaikinai nervuojasi ir rėkia vienas ant kito.
—Jai reikia daryt dirbtinį
kvėpavimą,— išgirdau kažką sakant. Staigiai pašokau ant kojų.
—Tik pabandykit ir nupjausiu kiaušus,—pasakiau ir nubėgau į namo vidų. Greit užrakinau duris ir pradėjau eit aplink namą ieškodama daugiau durų. Viską užrakinau ir nuėjau prie lango pro kurį matėsi visi vis dar sėdintys prie baseino.