Įslaptinta (Baigta)

16

Tas veidas turbūt amžiams istrigs mano atmintį. Jau ko ko bet jo čia tikrai nesitikėjau pamatyt.
-Dabar tu,-pasakė Raidas.
-Sua,- atsisukau į ją ir mačiau kad ji sutrikus. Bet vistiek nusiėmė kaukę. Mačiau kad Raidas nustebo bet greitai paslėpė visas emocijas. O aš tik nusišypsojau ir nusiėmiau savo kaukę.
-Sveikas Raidai,-jo veidas buvo vertas milijono.
-Tu... tu Deabrua?-jis vis dar neatsigavo.
-O tu Ra,-pasakiau faktą ir vos laikiau juoką.
-Negana to kad tu priklausai mafijai tai dar esi ir ta kurios visi bijo,-jis buvo priblokštas.
-Tai... tu norėjai susitikt susitikom ir kas iš to.
-Dabar jau nebežinau ar noriu bendradarbiauti su tavim.
-Faktas kad Deabrua tai aš. Nieko nekeičia aš vistiek esu Deabrua.
-Gerai,-po ilgos tylos atsakė jis,-sutinku bendradarbiauti,-aš pradėjau juoktis.
-TU sutinki bendradarbiauti,-dar labiau pradėjau juoktis aiškiai tyčiodamasi iš jo,- dabar aš žinau kas yra Ra ir klausimas ar AŠ sutinku bendradarbiauti.
-O tu sutinki?
-Taip,-priėjau ir paspaudžiau jo ištiestą ranką.
-Tai koks sakei ten Silvijos vardas?-paklausė eidamas šalia manęs po to ėjo Silvija ir jo gauja o pačiam gale Drėjaus vyrai.
-Sua,-priėjom prie Tomo mašinos kur jis jau stovėjo.
-Kadangi abu puikiai žinom kas esam tai nėra reikalo duot kažkokių kontaktų,-jis tik linktelėjo o aš jau sėdau paskui Sua į mašiną.
-Palauk,-jis sustabdė duris,-klausyk norėjau atsiprašyt už viską mokykloje.
-Pamiršta,-tepasakiau ir uždariau duris. O jis nėra toks blogas kokį vaidina mokykloje.

Prie sandėlių buvome puss devynių. Tiesiu taikymu nuėjau į Drėjaus kabinetą. Jis sėdėjo savo kėdėje ir vartė kažkokius popierius.
-Labas,-priėjau ir apsikabinau jį.
-Kaip sekėsi,-jis ėjo iškart prie reikalo.
-Netikėtai,-nusijuokiau o paskui mane ir Silvija. Drėjus atsisuko į ją.
-O tu kas būsi,-paklausė jis atsistodamas ir prieidamas arčiau jos.
-Ji Sua arba Silvija mano gaujos narė.
-Gaujos? Oi dabar sėsk ir pasakok man viską,-prasėdėjom apie valandą ir nusprendėm kad važiuosim namo.

Namie visi sėdėjo ir žiurėjo teliką. Dabar metas pažiūrėt ką moka Rugilė.
-Rugile važiuojam noriu pasižiūrėt kaip tu vairuoji,-jis nusišypsojus linktelėjo ir pati pirma nubėgo prie mašinos. Liepiau jai važiuoti į lenktynių vietą. Idomu kas bus lenktyniu trasoje. Ji pamačius kur mes dar labiau išsišiepė. Liepiau jai važiuoti prie starto o pati nuėjau užregistruot ją Gidari vardu. Užregistravus ją nuėjau prie mašinos ant kurios kapoto sėdėjo Rugilė.
-Jei laimėsi šias lenktynes, gaujoj tavo pravardė bus Gidari,-aš buvau isitikinus kad ji laimės nes ji vairavo ne blogiau už mane.
Apžvelgiau priešininkus jie visi atrodė patyre ir iš šono niekad nepasakytum kad Rugilė tokia nekaltai atrodanti mergina laimės.
-Kaip manai ar man yra šansų laimėt,- paklausė ji pasižiūrėjus kur aš žiūrėjau.
-Tai priklauso nuo tavęs,-pasakiau ir nuėjau kur buvo pilna žmonių. Lenktynės prasidėjo ir Rugilė važiavo ketvirta bet ilgai laukti nereikėjo ir ji išsiveržė į priekį. Paskutinė atkarpa buvo labai itempta nes Rugilė važiavo lygiagrečiai su pirmu. Galiausiai ji jį aplenkė ties staigiu posukiu ir kirto finišą pirma.
-Šias lenktynes laimėjo naujokė Gidari,-pasigirdo organizatoriaus balsas jis priėjo prie Rugilės ir padavė piniginį laimėjimą. Galiausiai priėjau ir aš. Rugilė buvo labai laimynga ir tai buvo gerai. Aš džiaugiuosi kad jai patinka vairuot.
Namo grįžom labia vėlai ir visi jau miegojo todėl greit užkandusios ir mes nuėjom į savo kambarius. Emilija gulėjo per visa lova ir aš nenorėdama jos žadinti nuėjau į apačia ant sofos.

Mane pažadino durų trankymas. Greit pasižiūrėjau į laikrodį. Dabar buvo dvylikta valanda nakties. Kažkas nenustojo trankyti durų ir aš nesu isitikinus jog jos išlaikys ilgai. Iš viršaus pirma atėjo Silvija su šautuvu kurį jai daviau iš paskos atėjo ir kiti. Greit pribėgau prie paveikslo už kurio buvo seifas su pinigais ir ginklais išsitraukiau kelis ir greit užrakinus idaviau šautuvus Benui, Rugilei ir Ari.
-Emilja būk už mūsų,-pasakiau ir nuėjau prie durų. Vos spėjau ištiesti ranką link rankenos durys ilūžo į vidų. Paskui jas ant žemės krito ir vyras jis aiškiai buvo girtas. Jis staigiai atsistojo ir pamačius jo veida atpažinau jog tai tėvas. Aš stovėjau priešais jį šautuvą paslėpus už nugaros.
-Eik lauk,-jis neregavo į mano žodžius.
-Gražink mano dukrą,-jis ruošėsi man trenkti bet aš išsitraukiau šautuvą ir nusitaikiau į jį.
-Aš pasakiau eit lauk,-jis vistiek neregavo ir bandė mane pastūmti bet aš šoviau jam į koją. Jis susirietė ir pradėjo šliaužti lauk. Dabar prisidirbau jis garantuotai paskambins policijai.
-Emilija Benai ir Ari noriu kad jūs nuvažiuotumėt į viešbutį ir ten apsigyventumėt kol viskas nurims,-jie linktelėjo ir Ari nusivedė Emiliją į viršų pasiimt daiktų.
-Tu tuom isitikinus,-paklausė Benas
-Aš negaliu Emilijos velti į tai ji per jauna,-Benas tik linktelėjo ir nuėjo į viršų.
-Rugile Silvija sudėkit visus šautuvus į krepšį ir nuneškit į mašiną,-kol jos rinko šautuvus aš nuėjau surinkti pinigų. Kai visi buvo pasiruoše nuėjom prie mašinų.
-Rugile tu juos nuveši iki viešbučio,-padaviau Ari piniginę su didele suma pinigų.
-Turėtu užtekt jei ką skambinkit,-apsikabinau su jais ir išsiskirstėm. Aš su Silvija pasukom link sandėlių.
Bevažiuojant paskambinau Drėjui ir jis jau lakė mūsų. Šalia jo stovėjo du vaikinai kuriems padaviau ginklus ir pinigus pasilikau tik vieną šautuvą kuriam leidimą turiu.
Greitai grįžom namo. Po pusvalandžio prie mūsų durų prisistatė policija. Mes jau buvome aptarusios ką jiems sakyt.
-Sveiki pareigūnai,-nuėjau prie durų ir pasisveikinau.
-Gavom pranešimą kad čia buvo pašautas žmogus,-už durų stovėjo du pareigūnai.
-Tai tebuvo savigyna. Šautuvui leidimą turiu. O tas žmogus buvo girtas, išlaužė duris ir kėsinosi į mūsų givybes.
-Kad ir kaip bebūtu jūs turėsite važiuoti su mumis,-aš tik linktelėjau nes nenoriu daugiau problemų.
Su policijos mašina nuvažiavom į nuovadą kur mus uždarė atskirai. Prieš užrakindami mus jie pasakė kad tuoj ateis policininkas kuris mus apklaus.
-Sveika Deabrua matau nepasisėkė,-išgirdau už savęs balsa ir atsisukus pamačiau jį.