Įslaptinta (Baigta)

45

-Važiuosiu kartu,-vaikinas labai greitai prisistatė šalia. Neprieštaravau.
Nuvažiavę į miesto centrą pasukome link juvelyrinės. Mane pasitiko labai maloni moteris ir vos man pasakiusi ko atėjau ji nuėjo ir atnešė dailią dėžutę. Atidariau ją. Tai buvo būtent tai ko norėjau. Du sidabriniai žiedai vienas su deimantine puse širdutės o kitas tiesiog su juoda puse. Tikiuosi jam patiks. Sumokėjau ne mažą sumą bet pinigų netaupau todėl man visiškai nerūpėjo.
Dar kartą padėkojus moteriai apsisukau ir su Enzo išėjome. Lauke į mano mašiną atsirėmęs stovėjo Raidas. Pradėjau greičiau prie jo eiti ir tiesiau rankas jį apsikabinti kai jis tiesiog nustūmė mane.
-Žinoma kam būti su manim kai gali pasitrainioti su šituo suskiu,-jis apsisuko ir nuėjo prie savo mašinos.
-Viskas ne taip,-bandžiau jį sustabdyt bet jam buvo visiškai neidomu ką aš sakau.
-O aš tave mylėjau,-pravažiuodamas pro šalį per atidaryta langą pasakė. Tai buvo taip skaudu kad niekaip nesulaikiau ašarų. Jis mane mylėjo o tai sužinau tik tada kai jį turbūt prarandu visam laikui. Pajaučiau Enzo rankas apsivejiant mane. Daugiau nebesistengiau sulaikyt savo ašarų, nebemačiau tikslo.
Pajaučiau tvirtas rankas pakeliant mane nuo žemės ir nunešant į mašiną.
Nežinau kiek laiko aš prasėdėjau bet atėjo laikas susiimti. Parašiau Eidui ką daryti ir viską susitarėme. Liepiau Enzo mane nuvežti prie mano namų iš kur aš pasiėmiau merginas ir mes patraukėme prie jūros. Palikau merginas ir pati nuėjau į stovėjimo aikštelę kur kaip tik iš mašinos lipo Eidas su kostiumu ir didele gėlių puokšte. Pasisveikinom ir dar kartą aptarėm visą planą. Padaviau jam žiedus. Nors jis nesipirš bet galiu matyt kaip jisai jaudinasi. Grįžau į papludimį ir užrišau Silvijai akis.
Kai prieš ją stovėjo Eidas nuėmiau skarelę ir ji jį pamatė.
-Mes draugaujam jau ilgą laiką ir aš noriu paklausti ar būsi mano mergina,-jis ištiesė jai žiedus o mano draugė pradėjo verkti. Susiėmusi už burnos tik linkčiojo galva. Jie pasibučiavo ir kaip ir buvo planuota išvažiavo papramogauti.
-Tai buvo taip gražu,-Rugilė taip pat nusibraukė ašarą.
-Na mano darbas čia jau atliktas,-nuėjau ir isėdus į mašiną išvažiavau.

Pirmadienį atsikėliau savo lovoje o šalia manęs gulėjo Migla. Nuotaikos neturėjau todėl užsidėjau baltus plėšytus džinsus ir maikę su užrašu „hell was boring" ir nelaukus draugių išvažiavau į mokyklą. Pirma pamoka anglų. Nuskambėjus skambučiui visi iėjo į klasę bet Raidas taip ir nepasirodė. Gal taip ir geriau.

Visa savaitė praėjo nuobodžiai. Raido nesutikau Silviją visą laiką praleido su Eidu. Penktadieni nuvažiavau pas Drėjų kurį jau senai mačiau ir biški pašnekėjus išvažiavau į lenktynes.
Su savo motociklu stovėjau prie starto linijos ir žiūrėjau į trasą. Manęs niekaip neapleido nuojauta kad kažkas negerai. Bet kurgi man būrinai reikėjo lenktyniauti.
Paskelbus startą visi pasileido į priekį o tarp jų ir aš. Ipusėjus trasą pasigirdo šūviai, kilo didžiulė sumaištis ir aš isiliejusi į minią dingau iš ten. Turbūt tos kulkos buvo skirtos man. Tiesiu taikymu nuvažiavau pas Enzo ir papasakojau viską kas nutiko. Visą naktį bandėm surasti kas tai galėjo būt bet jokių pėdsakų nėra tarsi tai tebūtu buvęs vaiduoklis. Nusprendžiau kad kolkas paliksiu tai ramybėje o jei kas ginklu naudotis moku.

Eidas su Silvija pagaliau grįžo todėl nusprendžiau juos aplankyti. Nuvažiavau į tuos didžiuosius namus kuriuose nebesijaučiu laukiama. Stovėjau prie durų ir svarsčiau ar man išvis reikėjo čia pasirodyti. Pasigirdo šūviai. Pajaučiau neapsakomą skausmą ir kritau ant žemės.

Vos pramerkiau akis iškart supratau kad aš Raido kambarį. Pabandžiau atsistoti bet dėl staigaus skausmo net cyptelėjau. Į kambarį iškart ibėgo Raidas.
-Tau viskas gerai?-jis priėjo ir atsisėdo ant lovos krašto.
-O kaip tu manai? Manęs gi nepašovė kodėl turėčiau jaustis prastai,-atkirtau ir net neatsisukau jo pusėn. Iš žingsnių supratau kad jis išėjo.
-Labas,-atsisukau ir tarpdurį pamačiau Eidą.
-Labas,-atsakiau ir toliau gulėjau.
-Padariau ką galėjau dabar telieka laukti kol žaizda užgis,-galėjau jausti kaip jis liūdnai nusišypso.
-Aš jau pavargau nuo viso šito, man atsibodo,-galbūt ir neturėjau parodyti kokia silpna ištikro esu bet pastarosiomis dienomis tiesiog nebegaliu susilaikyt.

Žaizda užgijo. Sėdžiu namie ir galvoju apie savo gyvenimą. Nusprendžiau. Jau ilgai galvojau bet dabar aš esu šimtu procentų isitikinus kad taip bus geriausia visiems. Nuėjau prie seifo kuriame buvo pilna ginklų ir pinigų.
Pasiėmiau apie du milijonus. Grynais man užteks tokios sumos, o jei ką dar kortelėje yra nežmoniška suma. Užlipau į viršų ir susikroviau savo daiktus. Pasiėmus lapą ir rašiklį parašiau laišką, ir tyliai išėjus iš namų sėdau į mašiną ir išvažiavau.

Man verkti norisi pagalvojus kad ši istorija nenumaldomai artėja prie pabaigos😢
Kiekvieną dieną tikrinu wattpadą ir man sunku patikėt kokiose aukštose vietose yra ši istorija.😊
Atrodo norisi tiek daug pasakyt bet sudėliot visas mintis yra taip sunku todėl tik pasakysiu kad visas jus labai myliu ir dėkoju už tai kad jūs esate čia ir manęs nepaliekat😘😘😘❤❤❤