Įslaptinta (Baigta)

14

-Tarp kitko sužinojom kad tarp mūsų yra išdavikas vis dar nežinom kas,-pasakė jis paimdamas aplanka su itariamūjų sarašu ir paduodamas man. Aš jį greiti perverčiau ir sustojau ties Armino nuotrauka.
-Šitas,-pasakiau rodydama į jo nuotrauką.
-Iš kur žin...
-Jį siuntė kažkas ką jis pavadino Ra. Kažkur girdėta,-nutraukiau jį,-jis turėjo išsiaiškinti kas ta deabrua,-baigiau šnekėti ir pakėliau akis nuo nuotraukos į Drėjų kuris stovėjo sutrikes,-ir jis sėdi rusį pririštas prie kėdės su spiritu kraujyje.
-Nu tu ir sukies aš tau drąsiai galėčiau palikti prižiūrėt gaują.
-Nenene aš gaujai nepriklausau ir kol kas nesiruošiu priklausyt o tuo labiau vadovaut.
-Gerai tuomet apie išdaviką,-jis paėmė jo nuotrauką,-Ra kažkur labai girdėta.
-Man ir, bet niekaip negaliu prisimint nieko girdėto išskyrus egipto Dievą,-sėdėjom ir galvojom kas tas Ra. Galiausiai prisiminiau,- taigi čia Dievų gaujos vadas.
-Jų niekas nepažįsta ir niekur apie juos nėra informacijos tarsi jie neegzistuotu.
-Nieko ipatingo. Ir aš taip galėčiau padaryt tik nematau prasmės. Dabar turiu puikią reputaciją,-nusijuokiau. Dar pora valandų pašnekėjom. Pasieškojau informacijos apie Dievų gaują. Radau nedauk bet vis šis tas. Galiausiai atsisveikinau ir išvažiavau namo.
Namie Ari žaidė su Emilija, Benas prie kompiuterio mokino Rugilę o Silvija kiek girdėjau sporto salėje.
-Sese! Ariją tu turėsi mokinti su kompiuteriu nes ji viską labai greit išmoko ir jau moka daugiau nei aš.
-Tai ką turėsim kompiuteristę.
-Nu ką man daryt kad man ten lengva,-pakėlė galvą Ari.
-Jūs ką nors valgėt?-pradėjau eit link virtuvės
-Dar nieko,-atšaukė Ari.
-Tuomet renkitės važiuosim pavalgyt
-Aš noriu picos,-sušuko Emilija
—Tuomet važiuojam picos,—pasiėmiau ją ant rankų ir nusinešiau į  viršų. Greit persirengiau ir pasižadėjau kad ją reik nusivežti į parduotuvę rūbų. Apačioje visi buvo jau pasiruošę. Šį kart aš ėmiau BMW nes norėjau išbandyt. Nuvažiavom į piceriją ir susėdom prie vieno didelio stalo Emilija atėjo man ant kelių ir apsikabino. Atėjusi padavėja mus keistai nužvelgė, padėjo meniu ir nuėjo aš greitai pasakiau Benui ką užsakyt man su Emilijai ir mudvi nuėjom po parduotuves. Emilijai labai patiko apsipirkinėt panašu kad su mama tokios galimybės neturėdavo.
Kai grįžom picos jau buvo atneštos.
—Vanesa,—išgirdau balsą iš už nugaros atsisukusi pamačiau Deividą
—Labas,—pasisveikinau. Tikrai neturiu noro su juo bendrauti.
—Galiu prisėst,—jis priėjo prie laisvos kėdės ir nelaukes atsakymo atsisėdo. Jis visiems prisistatė.
—Jūs nieko prieš jei aš paluksiu čia savo draugų,—nenorėjau kelt skandalo ar dar kažko todėl nieko nesakiau. Bet kai atėjo jo draugai pasigailėjau. Tai buvo Raidas su savo draugais. Aš pasakiau kad einu į tuoleta ir išėjau. Nusiramink. Nereik nieko žudyt ypač šalia sesės. Biški nusiraminus pasitvarkiau makiažą ir išėjau pro duris. Nuėjus prie mūsų stalo padaviau Benui pinigų ir išvažiavau pas Drėjų. Mes pasitarėm ir nusprendėm ką daryt dėl Armino.
Nusileidau į rūsį ir nuėjau į kambarį. Jis vis dar buvo pririštas prie kėdės.
—Arminai kaip tu turėjai jiems pranešti kas aš?
—Mes turėjom susitikti,—gerai man tai patinka.
—Dabar bus taip, į tavo raumenis susmeigsiu elektros šokus jei darysi ko nereik man aš tave pakratysiu. Manau kad žinai kaip tai skausminga,—jis linktelėjo.

Stovime vietoje ir po pusvalandžio čia turi pasirodyt Dievų gaujos narys. Aplink pastata pasislėpe laukė mano įsakymų Drėjaus vyrai. O aš buvau pasislėpus didelio garažo vidui.
Galiausiai atėjo vaikinas su kauke. Jis šnekėjo su Arminu kai aš išlindau su šautuvu nutaikytu į jį.
—Arminai tavo pagalbos man nebereikės,—paleidau kulką tiesiai jam į kaktą ir jis iškart nukrito. Kitas vaikinas pradėjo bėgti bet aš jam pašoviau koją ir jis suklupo. Galėjau drąsiai prieit prie jo nes buvau visa juoda ir net mama manęs neatpažintu.
—Taigi kas slepiasi po kauke,—pradėjau artintis prie jo. Jis bandė šliaužti tolyn bet kai užmyniau ant pašautos kojos jis tik cyptelėjo ir susiėmė už žaizdos. Pasilenkiau ir nuėmiau jam kaukę. Veidas kažkur matytas bet niekaip neatgaminu kur.
—Perduok savo bosui kad aš esu Deabrua ir su malonumu su juom susitiksiu o čia mano numeris,— numečiau šalia jo lapuką su savo darbinio telefono numeriu dar smarkiau prispaudus jo koją prie žemės apsisukau ir nuėjau. Sukviečiau visus vaikinus. Trim liepiau atsikratyt Armino lavono. Ilipau į kažkieno mašiną net namčiau kieno. Atsisukau į vairuotoja. Tai buvo mano amžiaus juodų suveltų plaukų ir rudų akių.
—Deabrua,—ištiesiau ranką.
—Tomas,—jis paspaudė ranką.
—Važiuok į sandėlius.

Visą kelia iki sandėlio prašnekėjom. Jis visai fainas. O dėl amžiaus neklydau jis buvo metais vyresnis — 19 metų.
Prie sandėlių buvau palikus savo mašiną todėl tiesiog isėdau į ją ir nuvažiavau.
Namo grįžau dešimta valanda nakties. Visi jau miegojo todėl tiesiog nunešiau pirkinius iš parduotuvės į virtuvę ir išdėliojau. Pasiėmiau čipsų ir nuėjau į svetainę. Isijungiau serjalą ir net nepajutau kaip užmigau. Mane pažadino telefonas. Kažkas skambino į darbinį.
—Deabrua klauso,—atsiliepiau.
—Čia Ra ir norėčiau susitikti,—nesitikėjau kad taip greitai paskambins. Po poros minučių susitarėm kad susitiksim ryt vakare už miesto esančioje apleistoje parduotuvėje.