Įslaptinta (Baigta)

43

Pramerkiau akis pasižiūrėt kur ta prakeikta spintelė, bet pamačiau tik nežinomo kambario sienas. Staigiai atsisėdau ir iškart to pasigailėjau nes per galvą nuėjo skausmo banga. Užsimerkiau ir palaukiau kol skausmas apmažės. Galiausiai atsimerkiau ir lėtai apsidairiau. Bandžiau prisimint kambarį, bent kiek panašų į šį, bet deja jame aš pirmą kartą. Neskubėdama nuleidau kojas ant žemės. Kai istengiau atsistoti nuėjau prie durų ir pro jas išėjau į kolidorių. Apsidairius pasukau laiptų link. Apačioje girdėjau kažką vaikštant. Tyliai nulipau laiptais ir sekiau garsą. Priėjau virtuvę kur stovėjo Enzo atsukęs man nugarą.
-Ką aš čia darau,-atsistojau ir palaukiau kol jis atsisuks.
-Labas rytas,-nusišypsojo ir nuo stalo paėmė stiklinę su vandeniu ir kažkokią tabletę,-nuo skausmo,-padavė man. Pasižiūrėjau ir pasitikėdama juo išgėriau.
-Klausimas tas pats, ką aš čia veikiu?
-Vakar girta vaikščiojai gatvėmis, negalėjau tavęs palikt, būtum prisidirbus,-jis tik truktelėjo pečiais ir vėl atsukes man nugarą kažką darė. Priėjau prie jo.
-Ką čia darai?-atsistojau šalia ir stebėjau kaip jis pjausto daržoves.
-Pjaustau,-pasakė tai kas jau senai buvo akivaizdu. Kumštelėjau jam į petį.
-Ką darysi?-vėl paklausiau.
-Kepsiu šašlykus ir tikiuosi kad tu pasiliksi,-jis nustojo pjaustyt ir atsisuko į mane.
-Kodėl gi ne,-nusišypsojau jam atgal,-gal padėt ką nors?
-Gali papjaustyt o aš einu užkursių šašlykinę,-paėmiau peilį ir dar palydėjusi jį akimis, ėmiausi darbo.

Sėdėjom lauke pavėsinėje ir valgėm. Taip ramu ir tylu, galėčiau taip ir dažniau. Mūsu pokalbį nutraukė mano skambantis telefonas. Prieš atsiliepdama pastebėjau kad jau gana vėlu.
—Klausau,—atsiliepiau nors ir skambino nepažįstamas numeris.
—Tavo laikas greitai baigsis,—pasakė vyriškas žemas balsas ir pabaigė pokalbį. Sutrikusi nuleidau telefona ir pažiūrėjau į Enzo.
—Kas ten buvo?
—Nieko, ne ten pataikė,—nusišypsojau nors ištikro negalėjau nusiramint. Jei man kažkas grasina tai nieko gero negali reikšti, jis turėtu žinot kas aš esu ir jei jis manęs nebijo... Ar man reiktu imtis kokių nors atsargumo priemonių.
—Ei, Vanesa,—susifokusavau ties tuom kas vyksta dabar, man prieš akis ranka mojavo Enzo.
—Ačiū už šį vakarą, bet aš jau gal eisiu,—atsistojau ir ėjau į vidų, ties slenksčiu mano kojos susipynė ir aš būčiau nukritusi jei ne Enzas sugaves mane.
—Kas buvo,—jis atsuko mane į save ir neleido atsitraukti.
—Viskas gerai,—nusišypsojau nors norėjosi verkti.
—Aš matau kad kažkas negerai,—jis žiūrėjo tiesiai man į akis ir atrodė kad jis taip gali sužinoti visas mano paslaptis vien žiūrėdamas.
—Tu turi kam nors pasakyti, tau pačiai bus geriau.
—Aš manau kad mane nori
nužudyt,—jis minute pažiūrėjo į mane.
—To niekad nebus, aš neleisiu,—jis apsikabino mane, o aš tiesiog jį atstūmiau.
—Tarsi tu ką nors galėtum padaryt,—apsisukau ir išėjau.
—O tu pasitikėk manim,—jis pasivijo mane, pastebėjau jo rankoje ginklą.
—Tu daug ko apie mane nežinai,—ir tada mano galvoje atsirado dar viena mintis kuri mane labiausiai gazdino. O kas jei Enzo yra tas kuris nori mane nužudyt? Galbūt kažkas iš jo draugų man skambino, o dabar žmogus kuriuom pasitikėjau suvarys kulką man į galvą. Enzo pakėlė ginklą ir atsuko jį į mane. Nemačiau jokios galimybės išsisukti. Vienintelis ginklas yra mašinoje iki kurios nespėsiu dabėgt. Nejaugi tai pabaiga?