Įslaptinta (Baigta)

39

Po minutės ant virtuvės stalo buvo septynios picos. Sumokėjus tam vaikinukui, tipo paserviravau stalą  ir laukiau kol grįš kiti.
Ilgai laukt nereikėjo. Lauke išgirdau variklius.
—Princese,—va ir Raidas. Atsistojau ir pribėgus prie jo apsikabinau.
—Žinai kad negalima bėgt iš pamokų, o jei kažkas nervuoja pasakyk ir viskas bus sutvarkyta,—jis pabučiavo mane.
—Gerai eikit pavalgyt,—nuėjau į virtuvę o visi kiti iš paskos. Kol jie valgė aš tyliai išėjau į lauką. Šykart iki parko ėjau pėškom. Tai užtruko, bet norėjau pabūt tyliau. Perėjau parką ir vis ėjau toliau, toliau nuo namų, toliau nuo šurmulio. Pradėjus niauktis apsisukau grįžt namo kol nepradėjo lyt, tik deja pavėlavau. Pradėjo lyt ir kas sekunde vis stipriau. Neturiu nei telefono nei piniginės. Namo grįžt galiu tik pėškom. Mano protas nerealus, mat užsimaniau pavaikščiot.
Ėjau per lietų namo, kai prie manęs sustojo baltasis motociklininkas.
—Pavežt?
—Jei gali,—nusišypsojau ir priėjus atsisėdau už jo. Pasakiau adresą ir mes pajudėjome namų link.

Galiausiai sustojome.
—Tu gyveni netoli nuo manęs,—galiu prisiekt, kad jis nusišypsojo.
—Čia ne mano namai. Ačiū kad pavežei bet aš jau eisiu,—nusišypsojau ir nubėgau namų link.

Iėjau į namus, visi tvarkė likučius ir ruošėsi žiūrėti filmą. Manęs nieks net nepasigedo. Visa šlapia praėjau pro juos.
—Iš kur tu parėjei kad visa
šlapia?—su nuostaba paklausė Silvija.
—Buvau pasivaikščiot, bet pradėjo lyt.
—Kodėl ėjai į lauką?—prie manęs iškart pribėgo Raidas.
—Nes norėjau,—pastūmiau jį į šalį ir nuėjau į kambarį. Persirengiau į paprasta treningą ir nuėjau į balkoną virš kurio buvo stogelis, dėl to nereikėjo jaudintis kad sušlapsiu. Po minutės išgirdau atsidarant kambario duris. Pasitraukiau į balkono kampą kuris nesimato iš kambario. Nenoriu jokio dėmesio. Dabar jau atėjo ieškot manęs o taip tai net nepasigedo. Mano mintys šokinėjo be jokio dėsningumo, galvoje buvo tokia maišalynė kad atrodė tuoj išprotėsiu. Užsimerkiau ir atrėmiau galvą į namo sieną. Palaukiau kol Raidas išeis ir pradėjau rėkt. Galiausiai nebeturėjau balso. Tikiuosi manęs nieks neišgirdo.
Dėje, po minutės lauke išgirdau kažką vaikštant. Atsistojau ir priėjus prie balkono tvorelės pasižiūrėjau į apačią, kur į balkoną bandė ilipti Enzo.
—Ką tu čia darai,—paklausiau o jis pakėlęs galvą pažiūrėjo į mane.
—Išgirdau kaip rėki ir atėjau pažiūrėt ar viskas gerai.
—Aha,—vėl atsisėdau. Užlipęs jis atsisėdo šalia.
—Nori pasipasakot?
—Nežinau,—apsikabinau kojas ir toliau sėdėjau.
—Tai tada atsinešk alkoholio ir prisigerk,—atsisukau į jį. Jis turbūt juokauja.
—O gal tiesiog palik mane vieną.
—Jei pasakysi savo didžiausią paslaptį,—jis nusišypsojo.
—Kodėl turėčiau?
—Pasakysiu savo,—dar labiau išsišiepė,—nustebsi sužinojus kiek daug nežinai apie mane.
—Tu labiau nustebtum,—jis pakėlė man nuotaiką.
—Tai pasakyk.
—Aš turiu šautuvų kuriais puikiai naudojuos,—negalėjau jam visko pasakyt.
—O aš turiu baltą motociklą,—atsisukęs į mane jis laukė mano reakcijos. Iš pradžių nesupratau kas čia tokio, bet suvokimas labai greit trenkė man į smegenis.
—Tu baltasis motociklininkas?—to tikrai nesitikėjau.

Dar kelias minutes pašnekėjom ir jis išėjo. Grįžau į kambarį ir atsigulus į lovą spoksojau į lubas. Nežinau ar galėsiu užmigt. Po nežine kiek laiko gulėjimo kambario durys prasivėrė ir iėjo Raidas. Po poros minučių jis atsigulė šalia.
—Mano princesė,—jis pabučiavo mane į skruostą ir apsikabines atsigulė šalia. Jis manė kad aš miegu. Gal taip ir geriau. Nežinau kiek laiko pragulėjau kol galiausiai užmigau.