"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-8-

Azalea pov.

- Taigi, Azalea, kaip tavo mokslai? – prakalbo Maura, tad mano žvilgsnis atsirado ties ja. O jėzau... Ir kam to klaust manęs vasaros pradžioj?

- Am... Kaip ir gerai. Baigiau mokyklą, tad grįžau namo. – aiškinau, kažką maldama.

- Kur tu ten mokeisi? – susiraukė Maura, pažiūrėdama į mane ir gurkšteldama arbatos.

- Ispanijoj. – greit pasakiau pirmą pasitaikiusią šalį į galvą.

- Spėju, gyvenimas daug kuo skiriasi čia ir ten? – dar paklausė Niall mama.

- Oj, jūs net nenutuokiat. – švelniai purkštelėjau, o mama mane nukilino, o aš į ją pažiūrėjau su žvilgsniu 'Kas?'. – Skiriasi viskas, bet kai įpranti, tai viskas gerai. – po mano šio sakinio pabaigimo, išgirdau kažką įeinantį į namo vidų ir garsiai. Labai net.

Maura atsiprašė mūsų ir atsistojusi nuėjo į koridorių. Garantas Niall parsivilko.

- Kiek tu gert gali?! – išgirdau, rėkiant moters balsą.

Sakiau, kad Niall parsivilko ir dar girtas. Užjaučiu žiauriai Maura dėl tokio chamo sūnaus. Ji atrodo, normali, nuoširdi, bet jos sūnus... Visiška priešingybė.

- Ai, nerėk čia man. – pamačiau blondiną praeinantį pro nedidelį durų tarpą.

- Tuoj aš tau duosiu nerėk! – įsikišo Maura, o Horan pažvelgė į svetainę ir keistai pažiūrėjo, kai pamatė mane.

- Labas, Azalea. – šyptelėjo kreiva šypsena blondinas, kai mūsų akys susitiko, o tada nusivilko į viršų.

- Jėzau, atleiskit. Su juo labai sunku. – sugrįžo į svetainę Maura ir atsisėdo į tą pačią vietą.

- Matos. – prunkštelėjau, atsirėmiau galvą į delną. Čia išties nuobodu, kad jaučiu išdurnėsiu.

- Aza! – tyliai sudrausmino mane mama. Nu, upsy! - Mes suprantam pilnai tave, Maura. – bandė ją guost mano mama.

- Pala, Azalea, tu pažįsti Niall? – pažiūrėjo į mane Niall mama.

- Šiek tiek kalbėjom, mes gi kaimynai. – truktelėjau pečiais atsakydama.

- Gal galėtum pas jį nueit ir išsiaiškint, kodėl jis girtas šiandien? – paklausė su vilties kupinomis akimis manęs moteris.

- Ką? – sutrikau ir žiūrėjau į ją. – Aš nekamantinėsiu jūsų sūnaus, o juolab žinant koks jis ir ką gali man padaryt.

- Bet pabandyt gali, tiesa? – jau įsikišo į pokalbį ir mama, kuri mane stūmė lauk nuo sofos.

- Jėzau, gerai, einu! – atsistojau staigiai ir pasiėmiau savo ragelį nuo stalo.

- Nerėkauk! – vėl drausmina mane mama, o aš pavarčiau akis eidama.

- Atsiprašau, kad gimiau! – surėkiau ir dingau už kitos sienos.

- Ji panaši į mano sūnų. – dar išgirdau pasakant Maura. Po velnių, visi paaugliai panašūs, tai ko jos nori?

Jėzau, tegu baigia nesąmones kalbėt vieną dieną, tai ramiau visi gyvensim. Lipau kažkokiais laiptais viršun ir kodėl čia taip tamsu? Net nematau, kur koją dėt. Galiausiai užsikabarojau viršun. Okey, o kur Niall kambarys?

Pagal savo greitus apskaičiavimus bei prisiminimus. Žinau, kad Niall kambarys yra priešais manąjį, tad turėtų būt šios durys. Priėjau prie jų. Bus „smagu", jeigu jis mane išvys. Pravėriau duris gan plačiai.