"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-83-

Azalea pov.

- Ar tu mane vis dar myli, Niall? – paklausiau lemtingo klausimo į viską, o tuomet laukiau jo reakcijos.

- Aza, šios dienos buvo be tavęs, tu neįsivaizduoji, kokios sunkios ir ilgos. Nuolat apie tave galvojau ir tąkart, kai pamačiau su tuo tipu vos susitvardžiau, kad jo neužmuščiau. Tad aš negaliu tavęs išmest iš galvos. – kalbėjo, o tai skambėjo taip nuoširdžiai, kad aš tuo tikrai patikėjau. – O tu mane myli? – atsargiau paklausė.

- O kaip tau atrodo, ar tikrai kviesčiau tave čia, jei nemylėčiau? – menkai nusijuokiau, o jis taip atidžiai žiūrėjo į mane, kad mano skruostai net užkaito. – Kas? Mane trikdo toks tavo žvilgsnis.

- Pasiilgau tavęs. – sušnabždėjo.

- Aš tavęs taip. – apsikabinau jį, o tada jaučiau, kad jis dreba. Čia dabar..? – Niall, kodėl tu drebi? – susiraukusi paklausiau.

- Tu neįsivaizduoji, ko aš prisigalvojau per tas dienas. Galvojau, kad tave mama įtikins meluot dėl visko, o tu taip ir padarysi, nes nekenti manęs, tad pripažįstu, kad jaudinuosi.

- Kuria prasme? – atsitraukusi paklausiau su pakeltu antakiu ir bandžiau nuslėpt šypseną.

- Pošlininke, tu mano. – pabučiavo mano kaktą. – Aišku, kad tu mane jaudini ir dar kaip, bet šįkart kita prasme.

- Mes neturim daug laiko, tad ar mes po teismo galim pasikalbėt visiškai atvirai? Prašau, Niall?! – suzyziau, kaip vaikas. – Man tai svarbu.

- Apie ką norėsi kalbėtis?

- Am... Apie mus, tave, jausmus. Apie viską. – ištariau.

- Gerai. – sutiko, tad aš jį dar kartą apsikabinau.

Pasiilgau jo šilumos, jo kvepalų. Absoliučiai visko. Mano kūnas ir protas be jo nebegali funkcionuot. Aš tapau priklausoma nuo jo. Man jis reiškia tiek daug, kad man net nerūpi, jog jis turės vaiką. Bet dabar apie tai galvot nebenoriu, nes manęs laukia teismas, kur turėsiu viską aiškiai pasakyt.

- Tai tu vis dar mano pusėj? – jau taip tyliai ir atsargiai paklausė.

- Aš vis dar mūsų pusėj, Niall. – sušnabždėjau. – Myliu tave beprotiškai.

- Aš tave, mažute. – išgirdau, o šio žodžio pasiilgau iš jo lūpų labiausiai. Mažutė. Dievinu, kai jis mane taip vadina, nes tai žiauriai miela.

~ ~ ~ Po teismo ~ ~ ~

- Tu nedėkinga merga! – mama rėkė ant manęs, kai vos tik teismas pasibaigė, o teisėjas pripažino Niall nekaltu. – Aš taip stengiausi dėl tavęs! O tu vėl su juo, nors jis tave šitaip įskaudino ir verkei visą savaitę!

Pripažinsiu, kai reikėjo viską pasakot ir sakyt teisybę jaučiau didžiulę įtampą ir nerimą. Bet man žiauriai padėjo tai, kad blondinas viso mano pokalbio metu žiūrėjo į mane, tad, kai sukontaktuodavo mūsų akys, pasijausdavau geriau ir ramiau. Jis net per atstumą sugebėjo mane nuramint. Vos baigėsi teismas aš prilėkiau prie Niall ir stipriai jį apsikabinau, o man jis sušnabždėjo, kad 'myli ir dievina mane', o dėl šių jo žodžių aš skraidžiau debesyse, jei tai įmanoma.

- Aš nebesuprantu tavęs, Aza! – rėkavo mama. – Tai tu jo nekenti, o dabar jau vėl varvini dėl jo seilę, vos tik pamačius! – mama norėjo mane pagriebt už alkūnės, tačiau Niall šiuo atveju buvo greitesnis ir paėmęs mane už rankos tempėsi lauk iš čia. – Atsimink, Azalea Thomson, tu nebesi mano dukra!