"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-28-

Azalea pov.

Išsivilkau iš namo ankščiau, negu susitariau su Niall, nes sugalvojau, kai ką įdomaus. Žinau, kad jis nekenčia vėlavimų, bet aš nežadu vėluot. Padarysiu, kai ką kito. Pamačiau, kaip vaikinas išėjo iš savo namo, ir eina maniškio link. Ačiū dievui, kad mamos šiandien namie nėra, tad nėra galimybės, kad ji vėl mane pamatys su Niall, o paskui klausinės ir šnekės nesąmones.

Horan priėjo mano namo vartelių ir sustojęs išsitraukė telefoną. Nujaučiu, kad žiūri, kiek valandų ir skaičiuoja sekundes, kiek aš jau vėluoju. Nu, jis bent jau punktualus, o ne kaip kiti vaikinai priverčia merginą laukt pusvalandžiais ar net valandom.

Kuo tyliau, stengiausi prieiti prie Niall. Jis jau vos ten netrypčiojo, kas man buvo juokinga, bet stengiausi nepradėt žvengt gatvėj, kaip nenormali. Nekantrus vaikinas. Priėjau jam prie nugaros, tad jis manęs nematė ir uždengiau jo akis su delnais.

- Aš nevėluoju. – nusijuokiau.

- Bent viena punktuali. – leptelėjo Niall ir patraukė mano rankas sau nuo akių, o tada pasisuko į mane.

- Labukas. - sumurmėjau, o blondinas mane apsikabino ir, kaip koks idiotas pakėlė nuo žemės. – Niall? Niall! – surėkiau, kai jis nereagavo.

- Kas?

- Gal paleisi?

- Ne. – papurtė galvą į šonus vaikinas.

Jis elgiasi, kaip 5-metis. Čia man tik taip atrodo, ar visi įsimylėję elgiasi, kaip vaikai?

- Paleisk. – suinkščiau ir pradėjau muistytis. Džiaugiuosi, kad bent nesugalvojau užsidėt sijono.

- Nea! – surėkė ir pradėjo kažkur mane tyst, sukt ar bala žino ką jis ten darė eidamas.

- Nebūk kaip vaikas. – atsidusau.

- Gerai, aš nebūnu kaip vaikas, o tu man bučkį.

- Dieve, kad ir 15, tik daugiau jokių tokių nesąmonių. – sutikau ir vėl saugiai stovėjau ant žemės.

Blondinas stovėjo jau papūtęs savo lūpas, iš ko aš pradėjau juoktis, o jis mane nukilino. Palinkau link jo ir pabučiavau jo lūpas. Išties pasiilgau jo bučinių per keletą dienų, tai tarytum papildo mane iš vidaus.

- Kur eisim? – paklausiau, šiek tiek jau atsitraukusi nuo vaikino.

- Aš galvoju apie naktinį pasivaikščiojimą po Airiją. Kaip manai?

- Man tinka. – linktelėjau. – Į kurią pusę? – ištiesiau rankas į skirtingas kelio puses.

- Dešinę. – nusijuokė Niall ir po sekundės jau stovėjo prie pat manęs, tad mes pradėjo vilktis į dešinę pusę.

- Tai, kaip vakar treniruotė? – paklausiau, kol mes ėjom, nors jaučiu mano ėjimas priminė girtą pingviną.

- Gerai, ruošiamės Airijos taurei. – kalbėjo patenkintas Niall, o tada pažiūrėjo į mane. – O tau kaip vakar?

- Šauniai. Pagaliau oficialiai pažįstu brolio žmoną ir sūnų. – kalbėjau ir pažvelgiau į saulę, kuri leidosi.

- Nepažinojai jų ankščiau?

- Genijau, manęs čia nebuvo 11 metų. – nusijuokiau.

- Tai tu nuo 7 metų gyvenai Ispanijoj? Dabar aš tikrai nustebęs, nes po šitiek metų turėtum vien ispanišku akcentu varyt.

- Aš lankiau anglų pamokas irgi. – leptelėjau, nes kažką jam pasakyt tai reikėjo. Maldauju, tegu daugiau nieko jis neklausia apie mano praeitį.