"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-32-

Azalea pov.

Šiandien buvau be nuotaikos ir jaučiausi blogai. Ne blogai, kad sergu, bet vidumi jaučiausi taip. Gal ir blogai padariau, kad ir vėl dėl lempos užpykau ant tokio vaikino, kuris mane supranta?

Niall manęs nekamantinėja dėl praeities ar panašių dalykų. Jis žino, kad aš sergu, bet ne itin manęs klausė, kas man buvo, ar kaip jaučiuosi kiekvieną dieną. Jis nelaiko manęs ligone, kokia laiko kiti žmonės. Tai jam pliusas, o kai būnu su juo aš būnu linksma, kad ir kaip jis mane užknisa.

- Tai tu buvai pas jį per naktį? – paklausė Rosie, kai išklausė daug ką jau.

Norėjau viską išsipasakot, nes man to reikia, o aš pasitikiu savo auklę. Ji žino ir daug mano praeities dalykų, pavyzdžiui, kaip aš niekam nesakius išsliūkinau 16-metų į koncertą kitam mieste. Tad žinau, kad ja pasitikėt tikrai galima. Noriu kažkam išsakyt visiškai viską.

Nesakiau Rosie, kad Niall mane patenkino, bet ji žino, kad mes bučiavomės, o to jau užtenka, nes auklė ir taip buvo šoke, bet pripažino, jog manė, kad tarp manęs ir Niall bus kažkas panašaus. Ji sėdėjo ant kėdės prie mano špakliaus stalo, o aš gulėjau išdribus lovoj.

- Aha ir neteisk manęs.

- Aš ir neteisiu. Tik tai netikėta, kad jūs šitaip sutariat. – ji pabrėžė žodį 'šitaip'. – Galvojau, jog judu sutarsit, bet ne taip greit ir ne ant tiek.

- Žinau, bet jis man geras ir mielas. Žmonės tiesiog apie jį susidaro blogą įspūdį ir teisia, nors jo net nepažįsta. Galbūt jis tik toks atrodo, bet žinau, kad viduje jis gali būti geras, rūpintis ir jausti.

- Ir kodėl tu jį gini taip..? – susimąstė Rosie, o man tik tada daėjo į galvą, kad išties...

Kokio velnio aš ginu tą vaikiną?

- Am... Nežinau? – tai tikrai skambėjo, kaip klausimas, nes aš tikrai nežinau.

- Tau jis patinka? – smalsiai paklausė auklė.

- Jis - mielas.

- Aš neklausiau, koks jis. – nusijuokė. – Aš sakau, kad tau jis patinka, ir, kaip Niall su tavim bendrauja, spėju it tu jam patinki.

- Ha... Ha... Ha... Kaip „juokinga". – leptelėjau sarkastiškai ir pavarčiau akis. – Vakar mes dėl to ir apsipykom kaip ir. Todėl ir grįžau tokia pikta ir suniurusi. Jis nenori santykių su niekuo. Va, kur problema.

- O tu norėtum?

- Galbūt? Nežinau. – atsidusau. – Aš nebesuprantu, ko noriu. Išvis, kai pradėjau su juo daugiau bendraut, pati nebesuprantu, kas man darosi, ar ko noriu. Galvoje tik jis ir jo tie blondiniški švelnūs plaukai... O dar tos akys... – užsisvajojau konkrečiai. Išskridau iš žemės su savo mintim.

- Tu jį įsimylėjai. – tiesiai šviesiai pareiškė Rosie ir buvo išsišiepus iki ausų, kai aš į ją pažiūrėjau.

Pala, pala... Ką?!

- Ka?! Neee!!! Niekad! – gyniausi. – Kokias nesąmones čia tauški, Rosie? Jis mane išvis užknisa ir nervina.

- Gi ką tik sakei, kad jis tau mielas, geras ir panašiai.

- Nesvarbu, ką sakiau. – burbtelėjau. – Aš jam net nerūpiu.

- Rūpi.

- Jei būčiau rūpėjus, jis būtų mane sustabdęs vakar ir nepasakęs tokios nesąmonės.

- Kai myli, negalvoji. O be to bernai visad nesąmones pasako ne laiku ir ne vietoj. Gi prisimink Kian tau ir visokių pievų pasakydavo.

- Teisybė. – kiek pamąsčius, sumurmėjau.