"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-94-

Azalea pov.

Mano kvėpavimas tapo visiškai nestabilus, kai Niall pagreitino tempą. Mano lūpos vis palikdavo dejones, kurios buvo tokios karštos ir gilios. Įsitempė mano kūnas, kad net virpėjo kojos ir visas kūnas nuo tokio gero malonumo, tad sudejavau garsiau savo vaikino vardą. Aš vos nesurėkiau, kai pasiekiau savo orgazmą, o Niall savąjį. Mudu kvėpavom kelias minutes intensyviai, kol atgavom kvėpavimus. Vaikinas susitvarkė, o po to grįžo pas mane į lovą bei su savo pirštais vedžiojo mano nuogą petį ir rankas, o mes stebėjom vienas kitą.

- Tu girdėjai, kad mums kaimynai daužė į sieną? – paklausė Niall, pažvelgdamas į mane.

- Tikrai? – susidomėjau, o Niall šypteldamas palinkčiojo. - O dieve, kokia gėda... – užsidengiau su rankom veidą, bet blondinas jas patraukė ir pabučiavo mano nosytę.

- Užtat buvo nuostabu ir nekreipk dėmesio į kitus. – įsitraukė mane į savo glėby vaikinas, tad savo galvą padėjau ant jo krūtinės.

- Tu pasikeitei, Niall. – sušnabždėjau, kai jo pirštai ir toliau klaidžiojo ant mano nuogo peties, o tada aš pažvelgiau į jį, kaip ir jis į mane. – Tu pasikeitė dėl meilės ir nebesi toks kaušas ir daužtas, bet man tai patinka. Dabar žinau, kad gali būti ir romantikas, ir visoks karštas. – kalbėjau, o blondinas atidžiai manęs klausė. – Tapai rūpestingas ir nebetoks pasipūtęs, tai miela. Myliu tave. – pabučiavau jo krūtinę.

~ ~ ~ Kitą dieną ~ ~ ~

Ši diena buvo sunki, ilga, nuobodi ir visokia kitokia neigiamom savybėm. Vienintelis rytas buvo geras, nes atsikėliau be minties, kad man šiandien pas gydytoją, tačiau tai man priminė Niall, kuris mane dar ir užskubino greičiau ruoštis ir važiuot ten. Nenoriu! Atsibodo man ten pat vis važiuot ir girdėt tik tuos pačius žodžius iš gydytojų. Kodėl jie tiesiog negali pasakyt ar man gerėja? Jie ką nemoka pasakyt teisybės ligoniams? Nors gi pagal mano vaikiną, aš net nesu ligonė.

Mes atvažiavom į ligoninę ir sėdėjom už tų pačių durų ir tam pačiam koridoriuj, kuris jau man nusibost baigia. Horan, aišku, sėdėjo su manim ir mane bandė guost, bet mano mintys buvo tik vienu: ar man iš tiesų gerėja, ar jie visi man tik meluoja? Aš net pradėjau valgyt mėsą, nors tai vyksta tik todėl, kad šviesiaplaukis jos man nuolat įsiūlo. Na, jis dar atrodo laimingesnis, kai mato mane valgančią viską, o aš dar kažkada žadėjau niekuomet nebevalgyt mėsos... Turbūt visų pažadų laikytis tiesiog neįmanoma, bet tuomet, kaip Niall pasakymas, kad aš jo būsiu amžinai? Gi nieko nėra amžino.

Ugh... Mane mano mintys baigia nužudyt viduje. Aš per daug galvoju apie visokį šlamštą, kuris net nėra svarbus man ar dar kam nors. Galiausiai mane pakvietė seselė į kabinetą, bet šįkart savo vaikinui eit kartu neleidau. Nenorėjau, kad jis klausytų tų pačių pasakų, o aš noriu teisybės. Suknistos teisybės. Kaip ir visad mane pasitiko gydytoja, kuri buvo maloni ir paliepė man atsisėst, kad susakytų svarbiausius dalykus, bet, prieš jai pradedant, aš išsižiojau pirma:

- Jūs man galit pasakyt man gerėja ar ne? Negi jums taip sunku? Aš išdurnėsiu su mintim apie savo ligą, nes dažnai apie tai galvoju ir man atrodo, kad jūs meluojat, kad man gerėja. – išdėsčiau savo visas mintis, kurios tuo metu sukosi mano galvoje. Aš turiu žinot tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų.

- Panele Azalea, nurimkit. – stengėsi mane nuramint gydytoja, tačiau aš nenurimsiu. – Kiek žinau pradėjot pagaliau klausyt mūsų patarimų ir valgot mėsą, tai labai gerai ir tik pagerins tavo būklę. Mes leidžiam tau vaistus, sekam tavo būklę, tad, jei tau blogėtų, tikrai praneštume. Dabar, kaip visad suleis seselė tau injekciją ir vėl pasimatysime po 1,5 mėnesio.

Supratau, kad nieko man gydytoja nepasakys, tad tik atsidusau ir pasekiau paskui seselę susileist vaistų, kurie ale man padeda. Tikėkim daktarais! Man sukosi galva, buvo velniškai silpna, o jėgos dingo per 10 minučių, tad vos neatsijungiau Niall mašinoj, kai važiavom atgal į butą. Aš net pati užlipt nepajėgiu, tad kaip šis blondinas gali mylėt tokią ligonę? Šviesiaplaukis mane užnešė laiptais, o aš, vos įėjusi į butą, lėtais žingsniukais tipenau iki kambario, kad atsigulčiau į lovą. Nesuprantu, kam aš reikalinga Niall, kai esu ligonė? Kodėl jis su manimi tamposi, kai žino, kad niekad nepasveiksiu?

Atsiguliau į lovą ir užsiklojau su antklode, bet aš vis tiek drebėjau, nes man buvo šalta. Mano kūnas pašiurpęs, bet man susidarė toks vaizdas, kad man šalta viduje. Galva svaigo bei buvo sunki, mane krėtė šaltis, o dar ir pykint pradėjo, nes kartais man taip būna irgi, jėgų visiškai nėra. Atrodo, kad net rankos pakelt nesugebėsiu. Mano vaikinas man siūlė, ką nors, pavalgyt, bet pagalvojus apie maistą man darėsi dar blogiau, tad sutikau išgert tik mėtų arbatos, kurią mėgstu.

Po maždaug 5 valandų man pasidarė šiek tiek geriau, tad galėjau mąstyt blaiviau ir nebesijaučiau, kaip narkomanė, kuri būtų visiškai apsinešusi tuo mėšlu. Šiandien pasirodo gavau pakvietimą į Kian ir Vanesa'os vestuves, tad, manau, reiktų ieškot aprangos, nes jos vyks greit. Galėjo Kian ir ankščiau pranešt, nes nespėsiu įsigyt suknelės ir įkalbint Niall eit kartu. Tad pasiėmiau vaikino nešiojamą kompą ir maigiau po puslapius, kur galima įsigyt sukneles. Man išties patinka tokios naujos technologijos, nes jos viską pagreitina.

- Niall, prašau, prašau, prašau! Eik su manim į tas vestuves. – zyziau, kai blondinas atėjo pas mane į kambarį patikrinti, kaip aš jaučiuosi. Išties, jaučiuosi geriau. – Gi ten ir Hazel bus, ir kiti iš mano vidurinės klasės, o aš noriu ten eit.

- Tu žinai, kaip mes debiliškai atrodysim ten? – paklausė ir pažvelgė į mane, sėdėdamas ant miegamojo lovos, netoli nuo manęs.

- Taigi apsirengsim tvarkingai. – logiškai atsakiau, pažiūrėdama į mėlynakį.

- Ne ta prasme, Aza. – atsiduso. – Jie visi vyresni, o mes tokie jauni, tad ką mes ten veiksim?

- Smagiai praleisim laiką.

- Aza, kaip tu gali norėt ten eit, kai Vanessa mūsų santykiams sukėlė tiek skausmo? Tu ką jau pamiršai, kad per ją mes buvom išsiskyrę?

- Per mano tėvą, tiksliau. – pataisiau. – Gi jis jai sumokėjo, kad ji permiegotų su tavim ir papirktų gydytoją dėl nėštumo, tad ji nekalta dėl to.

- Tai dabar tu ją ginsi?! Pasaka! – purkštavo vaikinas. – O Kian? Pamiršai, kad jis norėjo tave išprievartaut, ir, kaip aš gelbėjau tavo subinytę?

- Prašyčiau, jei ne jis, iki šiol nežinotume tiesos, kad tu neužstatei vaiko. Tad jis, kaip tik padarė mums paslaugą ir pasakė tiesą. – sukryžiavau rankas po krūtine, o mane ėmė pyktis dėl tokio jo požiūrio. Aš ir taip jaučiuosi prastai, o čia dar ir Niall su savo daužtais principais. Atrodo jam sunku dėl manęs ten nueit ir pabūt.

- Aza, aš pasakiau, kad ten neisiu. – pakilo nuo lovos blondinas ir, net nepažvelgęs į mane, tai pasakė.

- Nu ir gerai, neik! Bet aš eisiu vis tiek ir manęs neatkalbinsi. – leptelėjau ir mačiau, kad jis nepatenkintas dėl šių mano žodžių, bet aš nekreipiau į jį dėmesio, o kaip tik žiūrinėjau sukneles toliau.

Nemėgstu tokios Niall nuotaikos. Jis arba romantiškas ir tobulas, arba surūgęs, piktas ir dar velniai žino koks, kad jo nesuprantu visiškai tuomet. Nesiruošiu aš čia jo klausyt, kad ir jis lieps man ten neit. Aš pilnametė ir galiu pati priimt tinkamus sprendimus.

Nuomonyčių maybe?