"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-97-

Azalea pov.

Jau vakar diena buvo įtemta, nes man reikėjo nueit iki savo namų tų batų. Man žiauriai pasisekė, kad mamos nebuvo, o Rosie padėjo padaryt taip, kad ir tėvas išvažiuotų iš namų. Tad nudžiugau, kai po šitiek dienų pamačiau savo auklę. Ji man papasakojo, kad tėvai kažkokie keisti. Tačiau galbūt dėl to, kad pagaliau susivokė, ką darė su mano gyvenimu? Gal atėjo lauktas nušvietimas? Gi būna kartais tokie dalykai gyvenime. Atvirai kalbant, susitaikiau su ta mintim, kad tokie jau yra mano tėvai, tad, manau, reiks kiek vėliau su jais susitaikyt, kai jie susigyvens su ta mintim, kad aš jau pilnametė ir galiu pati priimt sprendimus. Klysti yra žmogiška.

Susiradau savo batus galiausiai namie, nes jie buvo kažkur nukišti, bet radau juos vakar. Tad šiandien jie jau paruošti prie suknelės. Su Niall viskas puiku ir mūsų santykiai gyvuoja ir toliau. Per šias kelias dienas, kurios praėjo, aš dar labiau jį pažinau ir sužinojau apie jo vaikystę, kuri buvo gan sunki ir skaudi jam. Jis tapo atviresnis su manimi, kas man laaabai patinka. Poros gi turi būti atviros, norėdamos tvirtų santykių. Buvom klube su Zayn ir Gigi, tad ten smagiai praleidom laiką. O šiaip nieko daugiau įdomaus ir neveikėm. Na, aš tik bandžiau visais būdais ir pasiūlymais įkalbėt savo blondiną eit kartu į vestuves, kurios vyksta jau šiandien, tačiau jis gi užsispyręs.

Kadangi esu pakviesta jau po visų ceremonijų bažnyčioj, tik į restoraną ir ten, kur jie švęs viską, tad per daugiausiai dėl to neėmiau į galvą ir buvau rami. Nesugalvojau, ką galėčiau jiems dovanot, tad nusprendžiau padovanot pinigų. Gi jie bus sutuoktiniai, tad patys nuspręs, ką nusipirkt ar panašiai. Mano plaukai jau buvo išplauti ir sutvarkyti, nors juos tvarkiausi pati. Pasisekė, kad bent išsimiegojau ir nežiovausiu per patį šventimą. Išvis, pirmąkart gyvenime būsiu vestuvėse. Man dar iki šiol keista, kad esu pakviesta į jų vestuves, bet, kadangi bus ir Hazel su John, galbūt nebus viskas labai blogai...

- Niall, prašau, prašau, prašau! – zyziau ir sekiojau jam iš paskos. – Eik su manim. Aš noriu, kad eitum... – inkščiau ir toliau jam visą rytą. Jis gi turi būt perkalbamas. – Gi dėl manęs.

- Azalea, baik nusišnekėt. Aš ten neisiu! – piktokai pareiškė. – Neturiu malonumo.

- Tai tu manęs nemyli? – sukryžiavau rankas po krūtine ir spoksojau į jį su rimtu veidu.

- Kas per klausimas? Aišku, kad myliu, bet į jų vestuves neįkalbėsi manęs eit niekaip. – praeidamas pabučiavo mano pakaušį.

- Einam, Niall. – ir toliau tęsiau savo zyzimą. Man atrodo, elgiuosi lyg vaikas, bet tai kaip man jį kitaip įkalbint?

- Neisiu! – atšovė iš virtuvės.

- O, jei aš padaryčiau, bet ką? Sakydama bet ką, turiu omeny tikrai bet ką. – atsivilkau pas jį į virtuvę ir radau jį valgantį.

- Tu net man leistum daryt tau bet ką, kad aš eičiau į tas vestuves? – pažiūrėjo į mane, kai stovėjau tarpdury. Galbūt suviliojau jį su tokiu pasiūlymu..?

- Bet ką, bet ką... – gundančiai sušnabždėjau. – Gi žinau, kad turi galvoj įvairių idėjų ir minčių, ką norėtum padaryt su manim lovoj ir ne tik. – pridūriau, o jis sunkiai nurijo kąsnį. Man atrodo valgant, kalbėt šia tema yra pats tas.

- Mažute, aš ir taip tau darau, ką noriu, nes tu man atsiduodi pilnai. – mirktelėjo, o aš pavarčiau akis.

- Mažiūti, prašau... – gražiai paprašiau.

- Aza, atstok. Nusibodai su tuo pačiu per tą patį jau visą savaitę. – jis gan grubiai pasakė, o tai man nepatiko.

- Cool! – ištariau ir dramatiškai nusisukau nuo jo, o tada pėdinau į kambarį, kuriame ruošiausi viskam.

Mano suknelė jau buvo išlyginta ir buvo padėta gražiai ant lovos. Šįkart nesirinkau kažkokios ryškios ir labai išsiskiriančios suknės, tad ji buvo juoda ir balta bei truputėlį pūsta, bet ne per daug, kad neatrodyčiau, kaip vaikas. Jau ir taip elgiausi, kaip 5-metė, kai zyziau, kad Niall eitų drauge su manim. Batai buvo juodi ir su kulnais, tad tikiuos nepardribt, neišsiterliot ir nenusisukt sau sprando. Delninė buvo balta, tad, manau turėtų atrodyt visai suderinta čia viskas pas mane. Aš labai tikiuosi, kad mano mama nepastebės, jog pasiskolinau jos delninę trumpam, o ji vis tiek jos nenešioja. Neatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau ją su šia delnine, o po vestuvių aš ją grąžinsiu kažkaip.

Pasisekė, kad šiandien lietaus nenumato sinoptikai, nes bent jau vakar ir dar kelias dienas prieš tai lijo, kaip iš kibiro. Neįsivaizduoju, kaip atrodyčiau tuomet. Visa šlapia, susivėlus ir baisiai. Tad šiandien visai šilta ir saulėta, nors oras jau rudenėja. O aš iki šiol nežinau, ką veiksiu rudenį. Pagal savo tikrąjį amžių turėčiau dirbt, bet pagal 18-metės, manau, turėčiau stot studijuot, bet nesu tam dar pasiruošusi, nes viso labo esu atsigavusi tik 3 mėnesius po užšaldymo. Be to turiu dar leistis vaistus ir klausyt gydytojų sakomų nesąmonių.

- Aza, ar tu pyksti? – išgirdau, kaip Niall įėjo į tą patį kambarį, kuriame čia aš ir buvau bei ieškojau, kur pasidėjau savo pėdkelnes. Variau ant Niall, kad jis viską bele kaip susideda ir išmėto, bet ir pati pastebėjau, kad nuo jo nebeatsilieku ir nieko pati neberandu, ko reikia.

- Pamiršk, kad klausiau. – sumurmėjau ir finally radau jas. Ačiū dievui! Nes tikrai neturiu papildomo laiko lakstyt ir pirkt naujas. Nors gal reiktų įsidėt atsargines?

Girdėjau, kaip šviesiaplaukis garsiai atsiduso. Su manim būna kartais sunku, bet jis pats kaltas, kad neina kartu. Nuėjau į vonią su savo kosmetikos krepšeliu. Kodėl į vonią? Nes šiam bute tik vonioj ir yra normalus veidrodis ir apšvietimas. Pasidažiau šįkart, kaip niekad daug, bet gi dėl progos, o ne šiaip sau. Šešėliai, akių kontūras ir net ryškus lūpdažis, kas neįprasta man. Tikiuos mane bent kažkur ten nufotkins, nes noriu atsiminimui turėt fotkę, kurioj esu pasidažius jau taip normaliai. Reikės ir su savo prakąstu obuoliu pasidaryt fotkytę.

Kelios valandos praėjo greitai, tad man jau reikėjo apsirengt, ką aš ir padariau. Man pasisekė, kad nesusigadinau savo plaukų, kurie buvo supurkšti su krūva lako, bei makiažo, prie kurio irgi knisausi ilgai, bet šis rezultatas buvo to vertas. Išsikviečiau taksi, kad atvažiuotų manęs paimt. Nežadu prašyt Niall, kad mane nuvežtų ar paimtų, kai jis pats ten neketina eit. Užsidėjau aukštakulnius, su kuriais iš pradžių ėjau, kaip pingvinas, bet apsipratau ir buvo visai gerai. Į delninę įsidėjau lūpdažį, raktus, mėtinės gumos ir telefoną.

- Tu jau... – išgirdau ir pasisukau į tą pusę, nes mėlynakis tikrai nebaigė savo pradėto sakyt sakinio iki galo.

Nusijuokiau, kai pamačiau, kad jis mane nužiūrinėjo akivaizdžiai, o tada dar apsilaižė savo lūpas. Niall tikrai nepajėgė atitraukt nuo manęs akių. Žinau, kad šiandien atrodau neįprastai ir tikrai kitaip, tad jam neįprasta mane matyt tokią išsipusčiusią ir prisidažiusią.

- Aš jau ką? – galiausiai paklausiau.

- Atrodai gražiai. – sušnabždėjo, o aš šyptelėjau, tad mano skruosto po jo žodžių nuraudo. – Norėjau tik paklaust, kada išeini?

- Aamm... – leptelėjau. - Turėčiau už kelių minučių. – trumpai atsakiau ir apėjau jį. Man patiko, kad dabar esu jo ūgio, tad jaučiuosi tokia aukšta ir karšta.

- Tavęs gal bent atvažiuot paimt? – pasiteiravo, kai atsekė mane į koridorių.

- Nereikia. – trumpai atsakiau ir pasitvarkiau savo plaukus dar, žiūrėdama į veidrodį.

- Kaip tai nereikia?

Tai kaip tai nereikia?! xd Kaip dalytė, mažės?!