Akimirka pakeitusi gyvenimą

4 dalis

Sėdėjau ant sofos, nes jaučiausi gan pavargusi. Prieš tai šokau tiek, kiek dar nesu šokusi gyvenime. Džiaugiuosi, kad Katerina manęs niekur vienos nepaliko ir buvo su manimi visur kartu. Tik dabar ji kažkur dingo, tad aš likau viena.

Šalia manęs kažkas atsisėdo, atsisukusi į dešinę pamačiau tą patį vaikiną, kuris mus su Katerina įleido į namo vidų, tai buvo Maksimas. Šis žvelgė į mane su klastinga šypsenėle ir man pasidarė nejauku.

-Ko taip žiūri į mane?- turėdama drąsos dėl veikiančio alkoholio, paklausiau jo.

- Tu graži panelė, žinojai tai?- jis dar klastingiau atsakė.

Aš jaučiau, kaip mano skruostai išrausta, nes niekas man prieš tai nesakė jokių komplimentų, todėl net nežinojau, kaip reaguoti.

-Ačiū,- tik ištariau ir nusukau žvilgsnį.

Jis atsisėdo arčiau manęs, apglėbė mane per pečius, o kitą ranką uždėjo man ant šlaunies. Aš iš karto sureagavau, nes buvo nejauku ir man nesuprantama, todėl nustūmiau jo rankas ir atsistojau. Buvo šlykštu, kaip jis gali taip elgtis, kai mes net normaliai nepažįstami, žinome tik vienas kito vardus ir viskas. Taip ir maniau, kad jis niekšas. Atsistojusi nuėjau prie toliau esančio baro ir prisėdau, norėjau būti kuo toliau nuo Maksimo. Prie manęs priėjo girta Katerina, kuri daugiau juokėsi negi rimtai kalbėjo. Ji buvo labai girta, todėl nesupratau ką ji man sakė.

-Tavo tas pusbrolis, ką tik prie manęs priekabiavo,- pyktai tariau Katerinai.

Ji tik nusijuokė, žvilgtelėjo atgal kur sėdėjo Maksimas, kuris nenuleido nuo mūsų akių, o gal tik  nuo manęs?

- Na, nesusireikšmink, jis tiesiog drąsus vaikinas. Viskas šiais laikais normalu,- tarsi nesupratus mano pykčio pasakė Katerina.

- Aš noriu namo, man visai nebelinksma. Gal iškviesi taksi?- paprašiau Katerinos.

- Luktelk minutėle,- tarė Katerina ir pajudėjo link sėdinčio Maksimo.

Ji priėjo prie jo, kažką jam pakuždėjo į ausį, o jis tik visą laiką rijo mane akimis ir įdėmiai klausė Katerinos. Staiga atsistojo ir pradėjo eiti link manęs, o Katerina kažkur savais keliais. Na jau ne, pagalvojau, tik ne pas mane, prašau aš tavęs. Tačiau mano norai buvo neišgirsti ir jis, kaip tik priėjo prie manęs.

- Atleisk dėl to įvykio prieš tai, labai apgailestauju,- tarsi rimtai tarė Maksimas.

Aš atsisukau į jį ir pažvelgiau į jo akis, norėjau suprasti ar jis sako tiesą ir nuoširdžiai atsiprašo, ar tik bando iš manęs pasišaipyti.

- Klausyk, aš tau atleidžiu, gerai. Dabar gali eiti linksmintis ir palikti mane ramybėje,- bandžiau jo atsikratyti.

- Negaliu tavęs palikti, nes noriu labiau susipažinti. Tu naujokė, tad man smalsu sužinoti apie tave,- jis nepasidavęs vis kalbėjo.

- Aš labai nuobodi mergina, todėl nieko įdomaus tu apie mane nesužinosi, todėl gali negaišti savo brangaus laiko,- užtikrintai tariau jam.

- Oi saldainiuk, patikėk manimi, aš negaištu savo  brangaus laiko, kai kalbu su tavimi,- jis tai pasakė tokiu keistu balsu, kad man net oda pašiurpo.

- Nevadink manęs saldainiuku, taip mane vadinti gali tik mano tėvai,- pyktai rėžiau.

- Kokia valdinga, tokios man patinka,- arogantiškai toliau kalbėjo jis.

Aš tik pavarčiau akis ir jau norėjau eiti, kai jis staiga sučiupo mane už rankos ir atsuko į save.

- Ei, saldainiuk, numeriuką bent palik, nes kitaip neišeisi iš čia,- grasinančiai nuskambėjo.

Stovėdama taip arti jo veido raudau ir jaučiausi nejaukiai, norėjau sulysti į žemę ir iš čia dingti, todėl nesispyriojau, tik užrašiau savo telefono numerį jam ant atraitotos rankos ir iškart dingau. Išėjau į jau tamsų kiemą, kurio dangus turėjo daug žvaigždžių ir dideli pilnaties mėnulį, tačiau oras buvo gan šiltas, kadangi dabar liepos vidurys. Išsikviečiau taksi pati, kadangi Katerinos daugiau ir nebemačiau. Ilgai laukti neteko, kai prie manęs privažiavo geltonos spalvos automobilis su taksi ženklu ant stogo. Įsėdau į vidų ir laukiau kol greičiau pasieksiu namus, buvau susierzinus, dar šiek tiek girta, bet jau nebe tiek, kiek buvau prieš susitinkant su Maksimu. Tikiuosi aš to vaikino nebesusitiksiu niekada, nes jis mane erzina ir veda iš proto. Tiesiog nekenčiu tokių niekšų, kurie koketuoja ir keliasi tarsi būtų alfa patinai. 

Sustojus taksi automobiliui prie mano namų, išlipau. Užėjau į savo namus, kurie skendėjo tyloje, todėl  užlipau į savo kambary ir kritau į savo tobulą lovą. Miego dar nenorėjau, todėl nusprendžiau nueiti į vonią nusivalyti makiažą ir persirengti į savo mylimus naktinius. Grįžus su švaria oda ir naktiniais atsiguliau į lovą ir įsijungiau savo telefoną, kadangi norėjau pažiūrėti kas gero facebook'e, instagram'e ar snapchat'e. Atrakinusi telefona pastebėjau SMS nuo nežinomo numerio, iš pradžių pasimečiau, bet tada supratau, kad tai tas niekšas Maksimas.

Maksimas: - Kodėl pabėgai iš vakarėlio, saldainiuk?

Skaičiau jo žinutę ir negalėjau patikėti, iš kur tiek drąsos ir pasipūtimo man rašyti, kai aiškiai parodžiau, kad nenoriu su juo bendrauti. Dar tas žodis "saldainiuk", taip nervino, kad raudonavau iš vidaus.

Heilė: - Kodėl man rašai, negi nesupratai, kad nedomini manęs? Atstok nuo manęs!

Toliau pykau, nes kaip sakiau jis mane labai nervino. Vien jau jo tas pasitikėjimas savimi mane labai erzino.

Maksimas: - Saldainiuk, ko tokia pykta? Tu juk, manau, protinga mergina, todėl turėtum suprast, kad kuo tu labiau nuo manęs bėgsi, tuo aš labiau tavęs norėsiu.

Kąąą? Negalėjau patikėti ką matau savo telefono ekrane, koks įžūlumas. Koks dar norėjimas manęs? Ką jis čia kalba?

Heilė: - Gali galvoti, kad aš neprotinga, nes nesuprantu ką tu čia paistai,-rėžiau jam tikrai pyktai.

Atsakymo iš jo daugiau negavau, todėl apsidžiaugusi, kad atstojo nuo manęs, nuėjau miegoti. Užmigti buvo tikrai sunku, nors ir bandžiau ištrinti jį iš savo minčių, bet negalėjau. Man užsimerkus vis rodėsi jo man tobulas kūnas, kuris kiekvieną merginą suviliotų ir papirktų, bet aš ne visos, todėl nepasiduosiu. Mąstydama pagaliau užmigau.

____________

Štai ir dar viena dalis. Pati istorija po truputį įgauna pagreitį, kuo toliau tuo įdomiau, o kaip Jums? Nepamirštam Vote☆ ir gero skaitymo♡.