Akimirka pakeitusi gyvenimą

58 dalis

- Heilės pov-

Už vairo sėdėjo ne kas kitas, o Denisas, Maksimo geriausias draugas. Aš vis dar šokiruota žvelgiau į jį, o jis į mane. 

- Labas Heile,- ištarė jis man.

Nuo tokių jo žodžių Eleonora sutriko.

-Jūs pažįstami?- paklausė mergina vaikino.

- Taip mažute. Aš Maksimo geriausias draugas, jos Maksimo,- linktelėjo galvą į mane, kai pasakė "jos Maksimo".

- Dieve mano, negaliu patikėti,- stebėjosi Eleonora ir tikriausiai taip pat buvo šoke, kaip ir aš. - Aš labai atsiprašau Heile, nežinojau, kad Denisas to vaikino draugas,- atsiprašinėjo manęs mergina.

Šiek tiek atsipeikėjusi tariau atsakymą ir aš.

- Viskas gerai Eleonora, tai ne tavo kaltė. Aš matau, kad tu tiek pat šokiruota sužinojusi, kad mes pažįstami, kaip ir aš, kai tik įlipau į automobilį ir pamačiau jį,- žvilgtelėjau į Denisą. - Tiesiog važiuojam,- tariau trumpai.

Niekas nieko nebesakė ir Deniso automobilis pajudėjo. Aš sėdėdama gale stengiausi nežiūrėti į priekinį veidrodėlį, kad nesutikčiau Deniso akių. Žinau, kad Denisas man nieko nepadarė ir netgi buvo kažkiek draugu, kai buvau su Maksimu. Jis geras žmogus, tačiau jis labai primena man Maksimą, kurį vis dar bandau pamiršti. 

- Klausyk Heile, aš labai atsiprašau, kad viskas čia taip susiklostė. Tačiau man tikrai labai patinka Eleonora, negalvok, kad aš su ja dėl to, kad tave paerzinčiau. Aš taip pat pradžioje nežinojau, kad jūs draugės, bet po to išsiaiškinau, tačiau Eleonoros negalėjau mesti, nes ji man tikrai labai krito į akį. Juk tu pažiūrėk kokia ji graži,- tai pasakęs paėmė Eleonoros ranką ir pabučiavo ją, kas mane privertė nusišypsoti. - Todėl nenoriu, kad galvotum, kad mane atsiuntė koks Maksimas ar panašiai. Aš čia tik dėl savo gražuolės Eleonoros. Jei tau pasidarys ramiau, aš su juo labai mažai bendrauju jau. Po jūsų išsiskyrimo jis labai stipriai pradėjo važiuoti šunkeliais, aš bandžiau jį laikyti, tačiau man nepavyko, todėl pasidaviau ir pradėjau savo gyvenimą be jo,- kai pagaliau baigė savo monologą Denisas, atsiduso.

Pagailo man jo, jis tikrai geras žmogus, o dar dabar, kai jaudinasi dėl visos šios situacijos.

-Jei tau tikrai taip patinka Eleonora, tai tikrai nesipriešinsiu ir neuždrausiu jums būti kartu ir kurti ateities. Tu geras žmogus, man nieko blogo nepadarei, todėl neturiu dėl ko ant tavęs pykti ir tikrai nepykstu. Tiesiog tu sukeli man praeities prisiminimų tiek gerų, tiek blogų,- Žvelgdama pro veidrodėlį į jo akis atsivėriau. - Bet jeigu tu kažkaip įskaudinsi Eleonorą ar kažkas jai atsitiks, prisimink tai, kad aš už ją atsakysiu. Ji mano geriausia draugė, labai ją myliu todėl negaliu jos prarasti ir tuo labiau nenoriu, kad kažkokie vaikinai skaudintų ją ar gadintų jos gyvenimą,- nepajaučiau, kaip kalbėdama įsiaudrinau ir netgi kalbėjau suraukusi antakius iš ko mergina su vaikinu tik nusijuokė.

- Atsipalaiduok Heile,- nuramino mane Eleonora. - Aš irgi tave myliu, bet jau užtenka tų visų grasinimų ir įspėjimų. Baigiam visas šitas temas ir nusiteikiam artėjančiam įvykiui,- mirktelėjo man Eleonora.

- O tai kur mes važiuojam?- paklausiau jos, nes vis dar nežinojau kur mes vykstame.

- Mes varom į lenktynes, kurios neužilgo ir prasidės. Denisas jose lenktyniaus, o mes būsim žiūrovės,- linksmai papasakojo mergina.

Apsidairiusi pro automobilio langą, supratau, kad mes važiuojame į tą pačią aikštelę kur seniau lenktyniaudavo ir Maksimas. Štai ir dar vienas prisiminimas, atrodo, kad šį vakarą mane persekios vien praeitis. "O šūdas" pagalvojau. Ten gali būti Maksimas, kuris tikriausiai vis dar lenktyniauja.

- Denisai, ten Maksimo nebus?- paklausiau jo šiek tiek susijaudinusi.

- Ammm, nežinau tiksliai, bet manau, kad ne. Jis jau labai senai lenktyniavo.

Nieko vaikinui nebeatsakiau, tik kramčiau savo vidinę lūpą iš jaudulio ir laukiau kada nuvažiuosime į tą lenktynių aikštelę. Na mano laimei ir nelaimei mes buvome jau vietoje. Denisas palikęs šiek tiek toliau automobilį nuo trasos, žingsniavo iki susibūrusių žmonių. Mes su Eleonora sekėme jam iš paskos. Visos rankos ir kojos drebėjo, kaip dar niekada nėra drebėja, nujaučiau, kad kažkas šiandien įvyks negero. 

- Štai ir dar vienas lenktynių dalyvis,- išgirdau iki gyvo kaulo žinoma balsą, to niekšo balsą. 

Įsižiūrėjau geriau ir tikrai neklydau dėl savo spėjimo, su Denisu kalbėjosi Haris. Denisas su juo kažką įtemptai aptarinėjo, po to pasikvietė Eleonorą ir ją tikriausiai pristatė Hariui ir visiems kitiems, kaip savo merginą. Aš už jų visų likau stovėti viena.

- Pasiilgau tavęs,- išgirdau prie pat savo ausies balsą ir tą gardų kvapą, kuris dabar buvo susimaišęs su viskio kvapu.

Žinojau, kad tai Maksimas. Mano spėjimas ir nerimas pasitvirtino, jis tikrai stovi už manęs ir kvėpuoja tiesiai man į kaklo odą, nuo ko aš šiurpstu. Tiesą sakant pasiilgau jo, kai jis stovi taip arti manęs, atrodo galėčiau nualpti jo rankose, kad tik pabūčiau jo glėbyje. Žinau, kad jis mane įskaudino, o ypač paskutinį kartą pasirodydamas ir sugadindamas mano rugsėjo pirmosios šventę, tačiau aš vis dar jį myliu, besąlygiškai myliu ir tai mane žudo. Sukaupusi visas jėgas atsisukau į jį ir pažvelgiau rimtu žvilgsniu, kurį iš paskutinių stengiausi padaryti.

- Aš tavęs ne, - šaltai jam atsakiau. Nors tai buvo mano melas, kuris draskė mano kūną.

- Žinau. Aš tavęs nevertas, per daug tave įskaudinau, kad galėčiau susigražinti, bet tiesiog žinok, kad aš tave labai labai myliu, vis dar myliu ir visada mylėsiu,- tai pasakęs praėjo pro mane ir nuėjo prie vaikinų.

Likau šokiruota jo tokio nuoširdumo, kas tikrai dar labiau skaudino. Kai jis elgėsi šaltai ir savanaudiškai, tai bent jau mylėjau ir nekenčiau jo, o dabar myliu ir atrodo atleisčiau jam. Mano visas mintis pertraukė merginos atsiradimas prie manęs.

- Dieve mano, čia yra Maksimas,- prilėkusi prie manęs pasakė Eleonora.

- Žinau, ką tik su juo kalbėjau,- atsakiau jai ramiai.

- Jis tave įskaudino?- pasiteiravo mergina ir paglostė man nugarą.

- Ne, kaip tik buvo atviras ir nuoširdus. Pasakė, kad myli mane ir visada mylės, tačiau jis manęs nevertas.

- Na tiesą ir pasakė. Per daug nesąmonių pridarė vaikinukas, kad tu jam galėtum taip paprastai atleist,- pasitikinčiai prakalbo mergina.

- Gal tu ir teisi,- suabejojusi tariau.

- Ne gal, o 100% teisi. Tu tikrai verta geresnio mergyt,- pakštelėjo man į skruostą Eleonora. 

Džiaugiausi, kad šiuo metu, kai mano savijauta ir nuotaika nėra iš pačių geriausių, yra šalia mano draugė, kuri sugeba paguosti ir pakelti mano nuotaiką. Myliu ją labai labai ir džiaugiuosi, kad tą dieną sutikau ją tame vakarėlyje ir kad viskas tarp mūsų išsirutuliojo į labai gerą pusę. 
_________________
Štai dar viena nauja dalis.
Gero skaitymo♡❤️
Nepamirštam vote☆, jie man labai svarbūs🙏.