Akimirka pakeitusi gyvenimą

29 dalis

- Heilės pov-

Nežinau kiek dabar valandų, koks dabar paros metas, tačiau dar vis tamsu. Nežinau kiek laiko guliu susisukusi į kamuoliuką kažkur miške ant samanų. Guliu sužlugdyta, apsiverkusi, skausmuose ir suplėšytais drabužiais. Haris buvo tikrai žvėris, jis nepasigailėjo manęs ir mane išniekino. Dabar jaučiu kaip skauda visą kūną, kūnas tikriausiai nusėtas mėlynėmis. Nežinau ką daryti, nežinau kaip elgtis. Neturiu nei vieno savo daikto, nors ir atvykdama turėjau tik telefoną, tačiau jį pasiėmė Haris ir palikęs mane, išvažiavo. Žinojau, kad negaliu dar ilgiau čia gulėti, turiu kažką daryti, todėl sukaupusi visas savo likusias jėgas po truputį bandžiau atsistoti. Skausmas buvo nepakeliamas, tačiau aš žingsnis po žingsnio ėjau į mišku, nežinojau kur tiksliai yra išėjimas, tačiau turiu eiti. Viskas atrodė taip pat, tamsus dangus, begalės medžių ir jokios šviesos. Sukiojausi, žvalgiausi ir galiausiai pamačiau švieseles, pradėjau eiti jų link. Atsiradau ant žvyru dengto keliuko, tikriausiai tai tas pats keliukas pro kurį Haris atvažiavo ir išvažiavo. Neturėjau kito pasirinkimo tik kaip eiti juo tolyn kur matosi kažkokia šviesa. Kūną vis dar labai skaudėjo, sunku buvo judėti, tačiau aš stipri ir negaliu pasiduoti. Ėjau tuo žvyruotu keliu ilgai, labai ilgai. Atrodė, kad einu jau keletą metų, tačiau galiausiai priėjau kelio pabaigą. Keliuko galas ir miško pabaiga atvedė mane į miestą, kur zuja daug automobilių, panašu, kad tai automagistralė ar kažkas panašaus. "Tiesiog nuostabu. Negali būti ir dar blogiau",- pamaniau. Juk čia nebus jokių žmonių, o ir automobilį bus sunku susistabdyti, todėl niekas man negalės padėti. Vis dėl to, nusprendžiau eiti automagistrale, kurioje automobiliai skriejo 130km/h greičiu, sukeldamos vėją ir gaivą. Keista, bet naktį automobilių šiame kelyje buvo gan daug. Eidama nieko nedariau, tiesiog ėjau susisukusi į skuteliais pavirtusią savo maikutę. Ėjau tiesiog žiūrėdama į žemę, todėl nieko aplink nemačiau tik staiga išgirdau automobilio pypsėjimą. Krūptelėjusi atsisukau į garso šaltinį ir pamačiau sustojusi Ford markės automobilį iš kurios buvo išlipusi moteris ir žvelgė į mane su skausmu. Ji pribėgo prie manęs ir pradėjo manęs klausinėti ar man viskas gerai, ar aš sveika, kas man atsitiko, kur mano namai ir kur mane vešti. Aš neištariau nei žodžio, buvau per didelėje savo pasąmonėje, bet ne realiame gyvenime. Po kažkiek laiko atsiradau ligoninėje. Ta moteris mane nuvežė į ligoninę, galbūt ir gerai padarė. Taip atrodydama negalėjau vykti į tėvų namus. Buvo gera gulėti lovoje, atsipalaiduoti, girdėjau tik aparatų pypsėjimus, kol galiausiai visai atsijungiau.

- Maksimo pov-

Po paskutinės žinutės iš Heilės, daugiau jokio atsako iš jos negavau, nerimavau. Jos telefonas buvo išjungtas jau kelias valandas. Nežinojau ko imtis, todėl nusprendžiau paskambinti jos tėvams. Paskambinau Heilės motinai, kuri kaip ir aš buvo nerime, o dar labiau ji pradėjo panikuoti, kai pasakiau, kad ji ne su manimi. Ji galvojo, kad eilinį kartą Heilė pas mane ir mamai vėl neatsako. Nieko nelaukęs padėjau telefono ragelį ir išvažiavau į Heilės namus. Po keliolikos minučių jau stovėjau prie Heilės namų durų. Jas man atvėrė Heilės mama.

- Kur ji Maksimai?- panikos pilnomis akimis rėkė Heilės mama.

- Aš nežinau. Nusiraminkit, man pačiam neramu. Ji niekad taip nedingdavo, bent jau man nepasakius,- nežinojau ko imtis ir ką daryti.

- Aš nieko nesuprantu. Ji nieko nepranešusi išėjo iš namų, galvojau, kad pas tave, bet kai tu paskambinai ir pasakei, kad ji ne su tavimi, aš nežinau ką daryti,- kukčiodama kalbėjo Heilės mama.

Buvo skaudu matyti, kaip Heilės mama kankinasi. Išgirdęs triukšmą atsirado ir Heilės tėvas. Jis žvelgė į mus abu ir rankoje laikė kažkokį lapelį.

- Ką čia turi?- priėjusi Heilės mama išplėšė lapelį iš jo rankų.

- Raaa dauuu taii Heilės kambaryje,- mikčiojo Heilės tėtis.

- Kas čia parašyta?- priėjęs prie jų paklausiau.

-"Mama, tėti, aš išėjau susitikti su vienu žmogumi, kuris grasino man, kad nuskriaus tiek jus, tiek Maksimą, negalėjau to leisti. Kad ir kas benutiks, myliu jus. Heilė,- perskaitė parašytus žodžius ant lapelio Heilės mama.

Stovėjau sustingęs vienoje vietoje, man net negera pasidarė. Ji su kažkuo susitiko, mums nežinant, bet su kuo? Kodėl ji taip rizikavo? Visi kraustėmės iš proto, aš mąsčiau kas tas žmogus, kuris galėjo grasinti Heilei. Tačiau jokių minčių nekylo, nesuprantu kas galėjo taip padaryti. Pasitaręs su Heilės tėvais, visi nusprendėm, kad pranešim policijai ir skelbsim Heilės dingimą, negalime daugiau laukti nei minutę. Jau norėjau surinkti numerį ir skambinti policijai, kai staiga suskambo Heilės mamos telefonas. Skambino nežinomas numeris, ji nieko nelaukusi pakėlė ragelį. Vienu momentu pagalvojau, kad tai gali būti pagrobėjas ir skambina Heilės mamai dėl išpirkos. Laukiau ir stebėjau Heilės mamą. Ji tik prisistatė ir visa perbalo, telefonas iškrito iš rankų ir ji susmuko ant grindų. Mes su Heilės tėčiu pribėgom prie jos.

- Kas skambino?- paklausiau jos.

- Skamb - skambino iš iš,- dėl susijaudinimo Heilės mama negalėjo daugiau pratarti nei žodžio.

- Brangioji nusiramink, kvėpuok ir pasakyk kas skambino,- paragino ją kalbėti jos vyras.

- Skambino iš ligoninės. Heilė ligoninėje,- susikaupusi ištarė ji ir pradėjo vėl verkti.

- Nusiraminkit ir važiuojam į ligoninę. Ar žinote kurioje ji ligoninėje?- paklausiau Heilės mamos.

Heilės mama tik palinksėjo. Atsigėrusi vandens su kažkokia tablete, kurią atnešė Heilės tėvas, ji šiek tiek atsigavo, todėl nieko nelauke išvykom į ligoninę. Važiuodamas bandžiau negalvoti apie blogiausią kas Heilei galėjo nutikti. Jei ji ligoninėje vadinasi ji vis dar gyva, bent jau kol kas, o tai ir svarbiausia. Negalėjau šiuo metu palūžti, tačiau tai buvo labai sunku, o ypač matant sužlugdytą Heilės motiną, kuri nei sekundei nenustojo verkti. Nenoriu jos prarasti, tik ne dabar, kai viskas taip nuostabu tarp mūsų. Kodėl gyvenimas toks žiaurus ir taip elgiasi su manimi? Jei ją prarasiu negalėsiu gyventi ir aš. Nematau gyvenimo tikslo be jos, ji mano angelas ir narkotikas, kuris keičia pasaulį į daug gražesnį ir prasmingesnį.
_________
Štai ir dar viena dalis.
Gero skaitymo♡🫶
P.S. viršuje Hario nuotrauka.