Akimirka pakeitusi gyvenimą

28 dalis

-Heilės pov-

Atėjo ta valanda, ta valanda, kai turėsiu iškęsti vaikiną, kurio nepažįstu ir nežinau ką jis man planuoja daryti. Susiruošusi laukiau jo ir panikavau. Pirmą kartą atsidurti tokioje situacijoje tikrai nėra smagu. Nežinomybė, baimė, panika slegia mane šiuo metu. Nerimas visada buvo iki tol kol gavau iš jo žinutę, kad jis manęs laukia. Nieko nelaukusi išėjau pro savo namų duris ir pamačiau stovinti "Porche" markės automobilį, kuris buvo baltos spalvos. Priėjau prie automobilio, bet bijojau lipti. Atsidarė keleivio durelės, kas reiškė, jog privalau įlipti. Įlipusi į vidų pamačiau išsišiepusį Harį, kuris spoksojo į mane.

- O wow, o tu dar karštesnė nei praitą kartą,- su sarkazmo gaidele prakalbo jis.

Nesupratau ką jis čia kalba, nes apsirengusi esu labai paprastai, tik džinsinės, mėlynos, šiek tiek plėšytos kelnės ir juodas džemperis, plaukai surišti į netvarkingą kuoduką. Žvelgiau į jį baimės akimis, jis man pasirodė kraupus, kažkodėl bijojau jo.

- Ko nori iš manęs?- pažvelgusi jam į akis tariau.

- Šaaaa, jokių klausimų. Pirmiausia važiuojam iš čia,- ir tuo metu jo automobilis pajudėjo.

Tylėjau tiek aš, tiek jis. Žvelgiau pro langą susikėlusi kojas ant sėdynės ir jas prisitraukusi prie savęs, galėjau jausti jo susmeigtą žvilgsnį į mane. Nutraukdama tylą, prakalbau.

- Kur mes važiuojam?

- Juk sakiau jokiu klausimų,- rimtu balso tonu tarė Haris.

Daugiau nieko nebesakiau, nenorėjau jam prieštarauti, kad viskas nebūtų dar blogiau. Galbūt jeigu jam paklusiu, viskas praeis gerai ir jis atstos nuo manęs visam laikui. Pastebėjau, kaip jis nuo miesto pasuko į nežinomą ir tamsų keliuką. Mano širdis dar labiau pradėjo plakti, negi čia mano paskutinis vakaras, kai esu gyva, negi jis čia mane atsivežė, kad nužudytų? Pavažiavęs tuo keliuku gilyn, jis sustabdė savo automobilį, nieko nesakęs išlipo iš jo. Pasekiau jo pavyzdžiu ir taip pat išlipau. Lauke buvo šiek tiek šaltoka, nes pūtė vasariškas, tačiau jau į rudeniška panašus vejėlis, kuris buvo žvarbus. Išlipusi sustojau prie durelių ir stebėjau Hario veiksmus. Jis priėjo prie bagažinės, pravėrė dureles ir iš jos ištraukė pledą ir pintą krepšį. Viską susirinkęs jis nuėjo į miško gilumą, aš sekiau paskui jį. Jo paruoštas piknikas, man priminė tarsi būčiau pasimatyme. Vaisiai, šampanas, keksiukai, dar papildomi du pledukai apsisiausti kūną.

- Aš čia nesėsiu ir nežaisiu tavo žaidimų. Gana žaisti, sakyk ko nori ir skirstomės.

Haris tik pažvelgė į mane, nusišypsojo ir atsistojo. Atsistojęs priėjo prie manęs taip arti, kad net jaučiau jo šiltą kvėpavimą į savo kaktą.

- Klausyk panelyte, jei nori gyva ir sveika iš čia išsinešdinti, klausyk manęs ir daryk tai kas liepta, supratai?- pyktu balso tonu tarė Haris.

Tikrai išsigandau jo, todėl palinkčiojau jam, kad supratau ir paklusiu jam.

- Žodžiais,- griežtai pasakė Harias.

- Supratau tave,- mikčiodama tariau.

- Puiku, sėsk ant pledo.

Nesipriešinau ir atsisėdau toliau nuo jo.

- Sėsk čia,- parodė atsisėsti šalia jo.

Aš taip ir padariau, nes nenorėjau nukentėti. Jis savo pergalinga šypsena iššovė šampano kamštį ir papilstė į taures šampaną, taip paduodamas vieną iš taurių ir man.

- Aš negeriu,- tariau.

Jis tik pažvelgė į mane baisiu žvilgsniu, kas leido man suprasti, kad negaliu atsikalbinėti, todėl paėmiau šampano taurę.

-Gerk ir iki dugno.

Bijojau kas toliau įvyks, tačiau užsivertusi išgėriau visą taurėje esantį šampaną.

- Gera mergaitė, dabar jau galima pasikalbėti,- tarė Haris, gurkštelėjęs šampano iš savo taurės. - Supranti, Maksimas yra mano konkurentas, tiek lenktynių aikštelėje, tiek gyvenime. Nusprendžiau jį sužlugdyti, ilgai mąsčiau, kaip taip padaryti, bet tada supratau, kad per tave aš jį sunaikinsiu. Iš patikimų šaltinių išsiaiškinau, kad jis dėl tavęs pametęs galvą, tad manau nebus labai sunku jį įskaudinti.

- Nereikia, prašau,- sugebėjau tik tiek ištarti.

- Dar ir kaip reikia. Man užkniso visą gyvenimą gyventi po jo šešėliu. Visada jis pirmas viską gauna, o po to kas lieka atitenka man. O kuo aš prastesnis, ką? Kodėl aš negaliu būti alfa?

- Gali, tu gali tokiu būti. Tik nekeršyk ir nedaryk nieko, kuo nesi įsitikinęs,- bandžiau perkalbėti jį.

- Oj panelyte aš visiškai esu įsitikinęs. Nesiruošiu žemintis ir jam nusileisti. GANA!,- šūktelėjo Haris ir atsistojęs užsivertė šampano butelį.

Žvelgiau ką jis toliau darys. Labai bijojau jo veiksmų, nes iš jo kalbų supratau, kad jis rimtai nusiteikęs. Jis paėmęs už mano rankos timptelėjo mane ir aš atsistojau. Atsidūriau jo glėbyje.

- Žinai, kaip Maksimo širdis bus labiausiai įskaudinta?

- Ne,- sudrebėjau.

- O gi, kai atimsiu tavo nekaltybę. Aš tave pamylėsiu taip stipriai, kad negalėsi sėdėti dvi savaites. Tada tikiu, kad ne tik Maksimas bus tavimi nusivylęs, bet ir tu pati savimi.

- Ne, prašau nereikia,- paniškai pradėjau drebėti.

- Nusiramink ir atsipalaiduok, nes kitaip labai skaudės.

Po šių žodžių jis prispaudė savo lūpas prie manųjų. Aš bandžiau jam neatsakyti, tačiau jis per prievartą pražiodė mane ir įgrūdo savo tą šlykštų liežuvį man į burną. Priešinausi kiek galėdama, tačiau prieš jį aš buvau bejėgė. Jis bučiavo mane grubiai ir šlykščiai, visiškai kitaip nei Maksimas. Man pradėjo skruostais ristis ašaros, nes supratau, kad neužilgo būsiu išprievartauta. Svajojau savo nekaltybę prarastį visiškai kitomis aplinkybėmis, tikrai ne su Hariu ir tikrai ne per prievartą. Jis grubiai paguldė mane atgal ant pledo ir kietos žemės, pats prispaudė mane savo kūnu. Iškėlė mano abi rankas man virš galvos ir savo viena ranka jas prispaudė. Jis savo grubiais bučiniais bučiavo mano lūpas tada leidosi žemyn, tačiau jam trukdė mano džemperis, jis susinervinęs greitai nurengė mano džemperį, taip greitai, kad aš net nespėjau sureaguoti. Tiesa pasakius aš nebesupratau kas darosi, aš tiesiog verkiau ir nebesipriešinau, nes supratau, kad šią akimirką mano gyvenimas dužta į milijardus mažų dalelių.

_______________

Labai atsiprašau, kad vėl dingau, tačiau nesijaudinkit niekur nedingsiu. Prašau, Jūsų kantrybės belaukiant.

Gero skaitymo.♡❤️