Akimirka pakeitusi gyvenimą

38 dalis

-Heilės pov-

Buvo linksma šokti, gerti ir šėlioti iki tol kol nesugadino visko, vieno žmogaus pasirodymas tame vakarėlyje. Į vakarėlį įsiveržė Maksimas, kuris įėjo tikrai labai grėsmingai ir garsiai. Atidaręs duris trenkė jas stipriai, kad visi atkreiptų jo dėmesį, tačiau turbūt aš viena nekreipiau į tai dėmesio ir toliau šokau apsikabinusi tą patį vaikinuką. Atsipaisčiau tik tada, kai buvau išplėšta iš to vaikino glėbio ir atsukta į Maksimą, kuris žvelgė į mane juodomis, pykčio pilnomis akimis. Man vis vien buvo linksma, aš jo neišsigandau tik žvelgiau į jį su šypsena veide.

- Ką čia išdarinėji, Heile?- pyktai prabilo Maksimas.

- Pfff, nusiramink Maksimai. Ko čia širšti, aš tik šoku,- šypsodamasi ir linguodama pagal muzika kalbėjau.

- Matau su kuo tu šoki,- nužvelgęs tą vaikiną su kuriuo aš šokau pyktu žvilgsniu pradėjo tempti mane iš šokių aikštelės.

- Paleisk mane niekše, negadink linksmybių. Aš noriu šokti,- trankiau jo ranką ir bandžiau išsilaisvinti, bet deja nepavyko.

Maksimas nusitempęs mane į kažkokį kambarį kur buvo tylu, uždarė duris ir paleidęs mano ranką žvelgė į mane.

- Ką tu darai? Bandai mane įskaudinti ar kažką panašaus padaryti?- vis dar įpykusiu balsu kalbėjo Maksimas.

- Baik tu, apie ką tu. Aš tiesiog linksminuosi. O tu pavydi, kad linksminuosi be tavęs?- sarkastiškai nusijuokiau jam prie veido. - Kur tavo mergina Betė? Neatsivežei jos?

Kuo labiau kalbėjau, tuo labiau kilo pyktis ant Maksimo. Jis drįsta po to ką padarė atvykt čia ir priekaištaut man. Kas per cirkai čia vyksta?

- Kokia dar Betė? Man jis niekas, girdi niekas. Tu man net pasiaiškint neleidai ir neišklausei. Pamatei tai ko neturėjo būti ir nieko nepaklausius išlėkei mane teisdama. Taip visiškai nesąžininga Heile,- vaikščiodamas po kambarį pirmyn atgal kalbėjo Maksimas.

- O man nusispjaut kas turėjo būt, o kas ne. Mačiau tai ką mačiau ir to niekada gyvenime nepamiršiu. Todėl nebetrukdyk manęs, nes aš einu atgal linksmintis,- jau norėjau eiti durų link, kai mane sučiupo Maksimo rankos ir prirėmė prie sienos.

- Niekur tu neisi, tikrai neleisiu tavęs ten sugrįžti, kad šoktum su nežinia kokiais šunsnukiais.

- Didžiausias šunsnukis čia esi tu,- tai ištarus trenkiau Maksimui antausį.

Jo veidas nusisuko į kitą pusę, tačiau savo gniaužtų jis neatleido, todėl vis dar stovėjau prispausta prie sienos.

- Paleisk mane, niekše,- trankiau jam į raumeninga krūtinę savo gležnomis rankomis.

- Įjungei savo blogos mergaitės režimą, ką? Žinau, kaip tokias sutramdyti. Tai kas nutiko su Bete buvo visiška pasala per kurią Haris laimėjo. Suprask Heile, čia jis yra prikišęs nagus, jis dabar stebi mus ir juokiasi iš to, kaip mes pykstamės ir keikiam vienas kitą. Taip elgdamiesi mes leidžiam jam laimėti sušiktą mūšį, bet ne karą. Nepasiduosiu Heile dėl tavęs, o ypač dėl tokio įvykusios nesusipratimo. Kai tu atvykai tą minutę ir pamatei mumis su Bete besibučiuojant, tu pamatei tą bučinį, tačiau tau reikėjo palaukti ilgiau ir nebūtų viso šito kas dabar yra,- jis nužvelgęs mane, nurijo susikaupusias seiles.

Aš klausiau jo ir kažkuri mano kūno dalelė norėjo juo patikėti, šokti jam į glėbį ir vėl būti laimingai, tačiau kažkuri kita dalelė man neleido to padaryti.

- Tai papasakok man viską, aš tavęs klausau,- rėžiau jam šiek tiek nusiraminusi.

Maksimas atsiduso, paleido mane, tačiau aš nesitraukiau nuo sienos. Laukiau jo pasiaiškinimo, nes būtent dabar norėjau jį išklausyti.

- Viskas prasidėjo nuo to, kad tą rytą, kai dar miegojau su tavimi, sulaukiau skambučio. Atsiliepęs išgirdau Hario balsą, kuris grasinančiai privertė mane atvykt per 15 min į lenktynių trasą. Jei to būčiau nepadaręs jis grasino tave nuskriausti arba tavo mamą, arba mano mamą. Nieko nelaukęs išlėkiau iš tavo namų, nes tuo metu buvau baisiai supykęs. Jis dar liepė tau nieko nesakyti, todėl tu nieko ir nežinojai. Atsiradęs ten bandžiau išsiaiškinti ko jis nori iš manęs, jis tik tempė laiką ir demonstravo savo naują lenktyninį automobilį ir pareiškė, kad nori jį išbandyt. Nieko blogo nemačiau tad sutikau, nes jis tikino, kad aš vienintelis jo vertas konkurentas. Išėjus Hariui, kaip jis sakė surast man automobilio prie manęs prilėkė Denisas ir pranešė, kad tu skambinai ir supratai kur mes esam ir galimai tu  jau atvyksti čia. Norėjau viską greičiau baigt ir nešdintis iš čia. Norėjau sulenktyniauti ir viskas, tačiau turbūt išgirdo Deniso žodžius, kad tu atvyksti ir pasinaudoję tuo Haris ir Betė padarė taip viską tobulai, kad kai tu atvyksi pamatytum mane besibučiuojant su Bete,- Maksimas atsiduso, susidrėkino išdžiuvusęs lūpas ir persibraukė su ranka savo plaukus. - Dabar žinoma tau rūpi sužinoti, kaip Betė mane privertė ją pabučiuoti. Taigi ji atėjus su manim flirtavo, bandė išlaikyti kuo ilgiau, aš norėjau pasišalinti nuo jos, bet staiga ji pasakė, kad turi svarbios informacijos apie tave. Aš susidomėjęs žinoma pasilikau. Tad ji tuo pasinaudojusi iškėlė man sąlygą, kad aš turiu ją pabučiuoti ir tada ji papasakos viską ką rezgą Haris ir kas tau gresia ar kažkas panašaus. Nieko negalvojęs aš ją pabučiavau, tuo metu atvažiavai tu ir pamatei tai. Betė pasistengė, kad tas bučinys atrodytų karštas ir tikras, nors iš tikro aš norėjau tik vos vos priliesti jos lūpas. Po to bučinio aš supratau, kad susimoviau, kai Betė pradėjo juoktis ir tyčiotis, jog nesitikėjo, kad mane taip lengva apgauti. Žinoma tada prisidėjo ir Haris. Susinervinęs dingau iš ten, norėjau važiuoti pas tave ir tau viską papasakoti. Tačiau, kai įsijungiau telefoną ir gavau tą tavo žinutę visiškai sutrikau ir nesupratau apie ką tu. Bet po to gavau žinutę iš Deniso, kuris paaiškino, kad tu buvau ten atvykus ir matei tą bučinį, tada ir supratau tavo žinutę,- baigęs viską pasakoti, Maksimas pakėlė į mane akis, kuriose mačiau skausmą, nerimą, atsiprašymą.

Nežinojau ką tiksliai pasakyti ar kaip reaguoti. Žinoma, kad tai buvo pasala, kad mus išskirt ir aš buvau tokia durna, kuri net neišklausiusi pradėjau daryti išvadas. Gailėjausi dėl to, tačiau ir negalėjau vėl šokti į Maksimo glėbį tarsi nieko nebūtų nutikę. Kol mes būsim kartu Haris nenustos skaudinti mūsų.

- Aš suprantu, kad buvau neteisi, per anksti teisiau tave. Aš labai atsiprašau,- apgailestavau Maksimo. - Bet turbūt supranti, kad mes negalime būtų kartu.

- Ką? Kodėl? Aš myliu tave, o tu myli mane. Ar tu jau nebe myli manęs?,- liūdnu balsu tarė Maksimas.

- Žinoma, kad myliu ir visada mylėsiu, bet suprask, kad kol mes būsim kartu ir laimingi, tol Haris nenustos mūsų skaudinti. Dar blogiau kas gali nutikti, kad įkiš į visą šitą mėšlą ir mūsų tėvus, kurie apie tai nieko nežino ir negali sužinoti. Todėl manau, kad mes turim būti atskyrai ir gyventi savo gyvenimus. Žinai tuos žodžius, kad kai stipriai myli privalai paleisti, tai būtent dabar tą ir reikia padaryti,- nubraukusi ašarą išėjau iš to kambario palikusi Maksimą sutrikusį.