Akimirka pakeitusi gyvenimą

59 dalis

- Maksimo pov-

Širdis daužėsi, kai pamačiau ją lenktynių aikštelėje ateinančia kartu su Denisu ir dar kažkokia mergina. Ji atrodė nuostabiai ir dar gražesnė nei anksčiau. Labai jos pasiilgau ir be galo ją myliu. Nelabai supratau kodėl ji čia atvyko, kai būtent šioje vietoje buvo dauguma mūsų pykčių priežasčių. Negalėjau atsispirti ir neprieiti prie jos. Užtaikęs gerą progą, kai ji liko viena priėjau prie jos, stovėjau jai už nugaros ir jaučiau jos tą nuostabų kvapą ir ramų kvėpavimą. Ji manęs nepastebėjo iki tol kol neištariau tų dviejų žodžių. 

- Pasiilgau tavęs,- ištariau švelniai jai į ausį.

Jaučiau, kaip Heilė krūptelėjo, tačiau iškart neatsisuko. Galėjau matyti jos pašiurpusią odą ir patankėjusį kvėpavimą. Sukaupusi visas jėgas atsisuko į mane.

- Aš tavęs ne,- šaltai atsakė man.

Viduje man skaudėjo nuo tokių jos žodžių ir šaltumo, tačiau turėjau viltį, kad ji man meluoja. Tikiu, kad ji vis dar myli mane.

- Žinau. Aš tavęs nevertas, per daug tave įskaudinau, kad galėčiau susigrąžinti, bet tiesiog žinok, kad aš tave labai labai myliu , vis dar myliu ir visada mylėsiu,- nelaukęs jos atsakymo, tiesiog praėjau pro ją ir nužingsniavau link vaikinų. 

Nebegalėjau daugiau skaudinti jos ir savęs, o buvimas vienas šalia kito per daug skaudina. Likusį laiką stengiausi nežvelgti į Heilę ir negalvoti apie ją, nors tai buvo labai sunku padaryti. Pakalbėjęs su Denisu išsiaiškinau ką čia veikia Heilė ir ta kita mergina, kuri pasirodo Deniso mergina ir Heilės geriausia draugė. Kažkiek Denisui pavydėjau, kai supratau, kad būdamas su savo mergina Denisas, matys kartas nuo karto  ir Heilę. Tačiau ir geros žinios, nes galėsiu Deniso paklaust, kaip jai sekas, kuo užsiima ir ką veikia.  Lenktynėms prasidėjus stebėjau, kaip lenktyniauja kiti vaikinai ir stebėjau Heilę, kuri su savo drauge kalbėdama juokėsi. Pats šiandien nelenktyniausiu, tačiau palaikysiu Denisą, kuris dar tik pradeda savo lenktynių karjerą. Didžiuojuosi juo, gailiuosi, kad buvau per savo durną elgesį praradęs jį, tačiau dabar mes susitaikėme. Susitaikėme ne kur kitur, o čia, lenktynių trasoje prieš keliolika minučių, kai klausiau apie Heilę ir jos draugę. Mes juk geriausi draugai, todėl jis atleido man, o aš atsiprašiau. Aš šiek tiek susitvarkiau, tiek nebegeriu, nebemiegu su kuo papuola ir mintys šiek tiek pozityvesnės. Atrodo, kad noriu vėl keistis, vėl kovot dėl Heilės, tačiau ir bijau, kad per daug lysdamas prie jos, ją dar labiau skaudinsiu. Nežinau ką ji galvoja apie mane ar labai pyksta, ar tebe myli mane, ar kaip tik nekenčia. Viską turiu išsiaiškinti, tačiau iš pačios Heilės to tikrai nesužinosiu, tad belieka tik Denisas, kuris man gali kažką papasakoti. Viskas su laiku, po truputi ir sužinosiu ką galvoja Heilė apie mane. Nuo šios minutės pradėsiu vėl kovoti dėl jos, išsiaiškinsiu jos mintis, emocijas, norą ir panašiai. Ją pamatęs ir vėl tarsi gavau oro gurkšnį, norą gyventi ir siekti savo tikslų dėl visko. Lenktynės praėjo gan smagiai, nes  buvo bičas, kuris padidžiajavo tai ir pašokom ir išgėrėm šiek tiek. Visą laiką nenuleidau akių nuo Heilės, nors ji atrodė net nežiūrėjo į mane. Ji su savo ta drauge atrodė atsipalaidavusi, išgėrė ne vieną stiklinę alkoholinio gėrimo, šoko ir juokėsi, atrodė tikrai laiminga. Tikrai turėjau minčių nueiti prie jos vėl ir pakviesti ją pašokti, nors čia ne koks vakarėlis, o lenktynės. Matydamas ją, nemąsčiau blaiviai. Denisas džiaugėsi savo pirmomis ir lenktynėmis, ir pirmąją pergalę. Sveikino ji visi, taip pat ir Eleonora su Heile, pasveikinau ir aš. Negalėjau ne pasveikinti, juk jis mano geriausias draugas. Kai visi sulenktyniavo, lenktynės ėjo į pabaigą, tačiau aš nenorėjau, kad jos baigtųsi. Kadangi tada nebe pamatysiu Heilės, kuri iškarto išvyks namo. Atsirėmęs prie savo automobilio gurkšnojau raudoną plastikinį puodelį ir stebėjau visus aplinkinius. 

- Nespoksok tiek į ją, padegsi ją savo akimis,- šaipėsi iš manęs priėjęs Denisas.

- Ha ha labai juokinga. Kad tu žinotum, kaip myliu ją,- atsakiau ramiai.

- Žinau, kaip myli. Aš irgi pradedu įsimylėti Eleonorą, kuri atrodo nuostabi mergina, todėl supratu tave bičiuli,- paplekšnojo per petį vaikinas.

- Džiaugiuosi, kad sutikai tokią merginą, kaip Eleonora. Nebūk toks šūdžius ir nepasielk, kaip aš pasielgiau su Heile. 

- Nesijaudink drauge, aš pasimokiau iš tavo skaudžios praeities. Neskaudinsiu jos, o tuo labiau, kai Heilė man prigrasino,- nusijuokė Denisas paminėjęs Heilės vardą.

Aš sutrikęs atsisukau į jį ir žiūrėjau klausiamu žvilgsniu. 

- Kai važiavome link čia ji man prigrasino, kad jei įskaudinsiu Eleonorą ar kažkaip kitaip jai pakenksiu, man šakės,- juokėsi pasakodamas vaikinas.

Šis Deniso pasakojimas ir man sukėlė šypsena. Sunku patikėti, kaip Heilė pasikeitė. Kai ją pirmą kartą pamačiau ir pradėjau bendrauti, ji buvo tik kukli, drovi mergina tarsi angeliukas, o dabar ji užsiauginusi skūrą ir ragus. 

- Davai seniuk, turiu parvežti dvi paneles namo. Ką tik gavau žinutę iš savo merginos, kad jos jau nori namo. Neversiu geriau jų laukti,- vis dar sarkastiškai kalbėdamas atsisveikino su manimi.

Aš paspaudžiau jam ranką ir vyriškai apsikabinau, gal ir keista, bet pasiilgau šito jausmo. Stebėjau, kaip Denisas nueina, o su juo ir merginos. Galiu prisiekti, mačiau, kaip Heilė prieš dingdama už pastato atsisuko į manę ir pažvelgė. Jos žvilgsnis buvo trumpas, bet tarsi tyrus ir atleidžiantis?
_____________
Štai, dalis su senai girdėtu Maksimu.
Gero skaitymo♡❤️.