Akimirka pakeitusi gyvenimą

70 dalis

- Heilės pov-

Pasikalbėjusi su Sebastianu, nuėjome kartu į pirmąją pamoką. Visas pamokas daugiausia mąsčiau apie savo reikalus. Pamokų beveik visai negirdėjau, žinoma tai negerai, tačiau kaip aš galiu susikaupti, kai ant nosies Maksimo ir Sebastiano kova. Dar ta diena praleista su Maksimu ir dar tokią pačią turiu praleisti su Sebastianu. Mąstau, kada jam pasakyti ir kokią dieną jam pasiūlyti. Manau, kad siūlysiu ketvirtadienį. Pamokų tikrai tą dieną nebe praleisiu, tačiau kadangi tą dieną mes su Sebastianu turim mažai pamokų, tai susitikimą ir pradėsim po pamokų. Galbūt pilnai ir nesigaus visa diena, kaip su Maksimu, bet panašiai. Kito varianto aš nebeturiu, nes šeštadienį jau jų kova. Pasibaigus paskutiniai pamokai, ieškojau Sebastiano, kad galėčiau jam pasakyti dėl ketvirtadienio. Suradusi jį akimis, nubėgau prie jo.

- Sebastianai, palauk!- sušukau, kad jis sustotų.

Jis iškart išgirdęs mane sustojo ir atsisuko. Tuo tarpu šalia jo esantys draugai nuėjo toliau ir paliko jį vieną.

- Ačiū, kad palaukei. Aš su svarbiu reikalu,- uždususi kalbėjau.

- Taip žinoma, aš klausau.

- Ketvirtadienį, po pamokų, aš ir tu eisim, kaip ir į pasimatymą,- pasakiau jam ir stebėjau jo reakciją.

- Ką? Kokį dar kaip ir pasimatymą?- jis suraukęs antakius klausė manęs.

- Kadangi greičiausiai aišku, kad jūsų visos tos kovos baigsis lygiosiomis ir pagal jūsų sukurtas taisykles aš turėsiu nuspręsti ką rinksiuosi, sugalvojau, kad tiek su tavim, tiek su Maksimu praleisiu dieną tik dviese ir pažiūrėsiu kaip jaučiuosi, ką jaučiu ir panašiai. Vakar buvau tokioje dienoje su Maksimu, o ketvirtadienį noriu tokią dieną padaryti su tavimi. 

- Kaip suprast vakar buvai su Maksimu? Buvai su juo ir praleidai vakar dienos pamokas? Kaip tu taip išvis galėjai? Gal jis ir liepė į pamokas neiti?- įsiaudrinęs, patriko Sebastianas.

- Sebastianai, nurimk ir nekelk balso. Pamokas vakar praleidau, nes pati taip nusprendžiau. Niekas nekaltas dėl mano tokio sprendimo. O kadangi sėdėjau namie, tai nusprendžiau pasinaudoti proga ir tą laisvą dieną išnaudoti, todėl ir pasikviečiau Maksimą.

- Praleidai vakar dieną su juo, o šiandien jau kvieti mane. Kaip tu manai man reaguoti, kai aš nieko nežinau ką jūs veikėt, kai buvai viena su juo. Kaip man jaustis ir ketvirtadienį eiti į tą tariamą pasimatymą, kai nežinau ar tu jam po vakar kažką pajutai ar ne. Žinai, kaip dabar yra sunku kažką sugalvoti tokio, ko tas šunsnukis tau neparodė ar nepadarė,- nerimastingai dėstė mintis Sebastianas.

- Sebastianai, nurimk. Jei tau siūlau praleisti dieną su manimi, tai vakar dienos praleidimas su Maksimu nieko nekeičia. Nesuk per daug galvos ir tiesiog būk nuoširdus bei savimi. Nesistenk būti geresnis už kažką ar nustebinti mane labiau nei kažkas. Tiesiog būk savimi ir viskas bus gerai,- raminau jį.

Atrodo jis paklausė manęs ir nusiramino. Nesuprantu kodėl jis taip susikrimto ir iškėlė tokią isteriją, kai jam visai nereikia būt geresniam už Maksimą ar įtikt man labiau. Man patinka, kai Sebastianas su manimi būna nuoširdus ir būna savimi.

- Tu teisi princese. Per daug aš čia perdėjau. Reikia būti tiesiog savimi ir taip paprastai užkariausi tavo širdį,- mirktelėjęs ir pabučiavęs man į skruostą pradėjo judėti link išėjimo.

- Tai ar sutinki su ketvirtadieniu?- šūktelėjau jam tolstant.

- Taip, žinoma. Dar susisieksim dėl to,- šūktelėjo man atgal vaikinas.

Aš taip pat patraukiau link išėjimo, nes nebeturėjau ką veikti mokykloje. Nežinau kodėl taip keista, bet tikrai keista, kad Sebastianas kartais taip elgiasi. Atrodo, kad tuo laikotarpiu būna ne Sebastianas, o koks nors jį apsėdęs padaras. Kartais mane baugina jo tie isteriniai priepuoliai, o ypač jie būna tada, kai išgirsta Maksimo vardą. Išėjusi pro mokyklos duris, jau norėjau kviesti taksi automobilį, kai išgirdau kažkokio automobilio pyptelėjimą. Pakėliau savo akis nuo telefono ir pamačiau šalia manęs stovintį juodą BMW automobilį. Nesupratau, kas čia su manimi pokštauja todėl tiesiog pradėjau tolti nuo automobilio. Sustojau išgirdusi iki širdies gelmių žinomą balsą. Atsisukau ir pamačiau prie to paties juodo BMW automobilio stovintį ne ką kitą, o Maksimą. Nežinojau, kaip elgtis, nes šiuo metu buvau šokiruota. Tikrai nesitikėjau, kad jis pasirodys mano mokyklos kieme.

- Ką tu čia veiki?- priėjusi prie jo, užsipuoliau jį.

- Labas ir tau gražuole. Aš čia pagalvojau, kad galbūt reikia tave parvežti namo?- kaip ir visada pasitikėdamas savimi kalbėjo Maksimas.

- Galiu grįžti ir pati. Juk visada važinėju į mokyklą ir iš jos su taksi,- atsakiau jam.

- Nagi Heile, negi nesuteiksi man šito šanso, kai dėl tavęs čia atvažiavau.

- Ne ir puikia žinai, kad negali kada nori tada atvažiuoti ar dar ko įsinorėjęs padaryti. Aš tavęs dar nepasirinkau, o antroji kova su Sebastianu šeštadienį, todėl kol niekas nėra užbaigta, negali manęs taip medžioti. Vakar praleidom dviese dieną ir to kol kas užtenka. Tad viso gero,- apsisukau ir patraukiau trinkelių klotu keliuku. 

Nebenorėjau toliau klausyti Maksimo. Jis negali taip elgtis, juk kova dar nepasibaigė, o jis net nesilaiko jų abiejų su Sebastianu išsikeltų taisyklių. Žinoma, Maksimas yra Maksimas, jis per daug pajuto laisve ir pasitikėjimą savimi. Vakar praleista diena dviese suteikė jam daug vilčių ir šansų, kurių jis dabar tikisi. Negaliu jam to leisti, tiek Sebastianas, tiek Maksimas man dabar turi būti lygus ir negaliu nei vienam daugiau skirti kažkokio dėmesio ar laiko. Kol viskas neišspręsta ir neužbaigta, tol turiu laikytis ir būti šalta su abejais. 
________________
NAUJA DALIS!
Gero skaitymo♡❤️