Akimirka pakeitusi gyvenimą

34 dalis

- Heilės pov-

Maksimo glėbyje miegojau, kaip kūdikėlis. Pirmas kartas, kai taip gerai išsimiegojau nuo to įvykio miške. Prabudusi ir atmerkusi akis Maksimo šalia neradau, lova buvo tuščia. Šiek tiek sutrikau, nes buvo keista, kad jis dingo, kai aš miegojau. Nusprendžiau apžiūrėti namus, galbūt jis virtuvėje ir kalba su mano mama ar tėčiu. Su savo pižama nusileidau į apačia, tačiau nei virtuvėje nei svetainėje jo nebuvo. 

- Mama, gal žinai kur Maksimas?- sutikusi mamą virtuvėje, paklausiau.

- Nežinau, dukrele, kai atsikėliau ryte nieko nebuvo. Nesutikau jo,- mama tik guščiojo pečiais. 

Labai keista, pagalvojau. Jokio raštelio, jokios žinutės, tiesiog dingo. Toks jausmas, kad pabėgo nuo manęs, nors vakar vakaras buvo nuostabus prieš man nueinant miegoti. 

- Pusryčiausi?,- mama išblaškydama mano mintis, paklausė.

- Žinoma, taip skaniai kvepia,- patrynusi rankomis, atsisėdau prie virtuvės stalo.

Ant stalo garavo karšti blyneliai, kuriuos valgiau su šilauogėmis ir "Nutella" kremu. Prisipažinsiu, esu labai didelė saldumynų smaližė, todėl viskas kas saldu atsiranda mano skrandyje. Pavalgius blynelių iškart mintys prašviesėjo, tačiau turėjau išsiaiškinti kur Maksimas dingęs. Nusprendžiau jam paskambinti, tačiau jis nekėlė ragelio. Kai jį susirasiu, nusuksiu jam sprandą, pagalvojau. Labai pykau ant jo, kaip jis drįsta dingt vos ne slapčiom iš mano namų, o po to nekelt ragelio. Sukau galvą, kaip jį susirasti ir dingtelėjo į galvą puiki mintis. Reikia paskambinti Denisui, jis geriausias Maksimo draugas, tikrai turi žinoti kur jis ir būtinai privalės man pasakyti. Po kelių šaukimų Denisas atsiliepė.

- Klausau,- sutrikusiu balsu atsiliepė vaikinas.

- Sveikas Denisai, čia Heilė. Gal žinai kur Maksimas? 

- Labas Heile,- keistai nusijuokęs kalbėjo vaikinas. - Maksimas, ammm...,- jis nutylo.

- Kur jis, Denisai? Girdžiu kažkokius garsus, kur jūs?- beveik buvau įsitikinusi, jog girdžiu automobilio padangų cypimą ir variklio gausmą.

- Heile, klausyk. Maksimui viskas gerai, jis su manimi, tačiau negaliu sakyti kur mes.

- Tau ir nereikia sakyti kur jūs, aš ir pati supratau, idiote tu,- tai pasakiusi padėjau ragelį.

Buvau įniršusi ir dabar ne tik ant Maksimo, bet ir ant Deniso, kuris nesugebėjo pasakyti kur jie. Nusprendžiau pati nuvykti ten ir viską išsiaiškinti. Per visus tuos rūpesčius su Maksimu, aš po namus vaikščiojau vis dar su pižama. Nuskuodus į kambarį persirengiau į plėšytus juodus džinsus ir baltą maikutę, užsimečiau kožą. Plaukus susirišau į aukštą uodegą ir apsimoviau "Nike" visiškai juodus kedus. Išsikviečiau taksi ir pajudėjau link lenktynių vietos. Tiksliai nežinojau kur jie šiuo metu lenktyniauja, tačiau vyliausi, kad ten pat, kur mano pirmąjį apsilankymą. Nekantravau greičiau pasiekti tą vietą. Buvau taip įniršusi, kad buvau pasiruošusi Maksimą apšaukti visų akivaizdoje, jog pasiaiškintų. Atvažiavęs taksi automobilis sustojo pagrindinėje gatvėje prie kelkraščio, aš padėkojusi ir sumokėjusi išlipau. Kad pasiekčiau lenktynių kulminaciją turėjau nuo pagrindinės gatvės paeiti kelias minutes, kadangi lenktynių trasa yra už milžiniško apleisto pastato pro kurį galima praeiti tik vienu vieninteliu tuneliu, kuris ir veda į tą lenktynių trasą. Tik atsiradusi už to milžiniško pastato, išgirdau žmonių triukšmą ir automobilių garsus. Apsidžiaugiau, kai supratau, kad dėl vietos neapsirikau. Po keletos minučių jau buvau beveik prie pat visų susibūrimo vietos, tačiau staigiai sustojau, kai miniai padarius tarpą pamačiau nusisukusio Maksimo nugarą, kuris bučiavo Betės lūpas. Iš pradžių į šį vaizdą negalėjau patikėti, maniau, kad galbūt tai ne Maksimas, tačiau kas daugiau. Bruožai iš nugaros yra per daug panašūs į Maksimo. Tuo metu nežinau kas nutiko, tačiau ašaros pradėjo byrėti, kaip pupos, o aš pradėjau bėgti atgal link pagrindinės gatvės. Tas vaizdas vis stovėjo prieš akis, kuris mane žlugdė. Negalėjau patikėti savo akimis, kaip Maksimas šitaip galėjo pasielgti, juk aš taip jį myliu. Negi jo prisipažinimai į meilę man buvo netiesa? Galai nesusirišo į vieną, viskas buvo neaišku. Vienu momentu netgi pagalvojau, kad gal tai spąstai ir viskas specialiai suplanuota. Jeigu tai ir būtų tiesa, tai kodėl tada Maksimas turėtų bučiuoti Betę? Tai visiškai nelogiška, man jų bučinys atrodė toks tikras, nesuvaidintas ir jausmingas. Vis dar verkiau laukdama taksi automobilio. Norėjau greičiau nešdintis iš šios vietos. Skaudu buvo dėl Maksimo, bet dar skaudžiau, kad Denisas slėpė nuo manęs kur jie, galbūt todėl jis ir nenorėjo pasakyti man tiesos. Juk jis Maksimo geriausias draugas, žinoma, kad gins Maksimą. Jei į lenktynių vietą atvykau įniršusi, tai iš čia išvažiuoju įniršusi, sumišusi, pykta, sudaužyta širdimi ir sužlugdyta. Viskas šiuo metu mane taip slėgė ir spaudė viduje, jog atrodė, kad atsidarysiu taksi automobilyje langą ir kol automobilis važiuoja rėksiu. Rėksiu tiek, kiek mano balsas gali tai daryti. Žinoma to nepadariau, tik sėdėjau ant galinės automobilio sėdynės ir ašarotomis akimis laukiau kol greičiau grįšiu namo. Mano laimei automobilis sustojo prie mano namų, todėl nieko nelaukdama atsiskaičiau vairuotojui ir išlipusi nubėgau link namų. Įėjusi į vidų pašaukiau mamos ir tėčio vardus, tačiau ačiū dievui namai buvo tušti. Tikrai šiuo metu nenorėčiau tokios būsenos aiškinti mamai su tėčiu kas man nutiko. Nupėdinusi į savo kambarį, griuvau į savo lovą ir nieko neslėpdama pradėjau garsiai verkti. Verkiau, rėkiau, šaukiau, daužiau kumščiais pagalvę ir spaudžiau jos apvalkalą tarp rankų, tačiau nepalengvėjo. Tik dar labiau pasidarė negera. Galvą pradėjo skaudėti, mušė karštis, akys buvo užtinusios nuo sūrių ašarų, todėl sunku buvo kažką įžiūrėti. kad ir kaip blogai jaučiausi, tačiau sugalvojau nusiusti Maksimui žinutę.

Heilė: Ačiū, kad leidai suprasti kas tu esi per žmogus. Ačiū, kad leidai suprasti, jog tavo nuolat kartojamame žodyje "Myliu" nėra jokios meilės ir tai tik ŽODIS. Ačiū už sukeltą skausmą, už tai, kad buvau naivi ir pamilau tave per stipriai, taip stipriai, kad tikėjau bet kuo ką tu sakei ar dariai, tačiau dabar dėl to labai kenčiu. Gero tau gyvenimo Maksimai. 🙂

Skaičiau kelis kartus šią žinutę ir galvojau ar tikrai siusti, tačiau paspaudžiau mygtuką "siusti". Kai išsiunčiau šią žinute, kažkas viduje atrodo tarsi palengvėjo, tarsi nusimečiau nuo pečių sunkiausią pasaulyje naštą. Galbūt ir gailėsiuosi po kiek laiko, kad pasidaviau savo emocijoms ir parašiau jam žinutę, tačiau dabar man nerūpėjo. Norėjau jam tai parašyti, todėl taip ir padariau. Niekas manęs nestabdė nuo to, niekas ir nesustabdys nuo to, kas dar tik įvyks. Nujaučiu, kad ramiai čia viskas nepraeis, todėl laukia ilgas ir varginantis mūšis. Mūšis tarp manęs ir Maksimo.