Akimirka pakeitusi gyvenimą

54 dalis

- Heilės pov-

Iki mokyklos kelionė buvo tikrai netrumpa, kadangi, kaip ir minėjau mano mokykla kitoje miesto pusėje nei mano namai. Nekantravau greičiau pasiekti mokyklą, kuri man kėlė ir baimę ir laimę. Labiausiai šiuo metu bijojau ne dėl naujų mokinių ar klasiokių, bet dėl mokytojų. Neįsivaizduoju kokio charakterio ir kokio imlumo kiekviena mokytoja yra, todėl atėjus man į dvyliktą klasę reikės prie kiekvienos mokytojos labai greitai priprasti ir suprasti jas. Atvykus taksi prie mano mokyklos, išlipau ir sustojusi kelias sekundes spoksojau į ją. Gera buvo ją stebėti, nes šios mokyklos išorinis grožis tiesiog gniaužė kvapą. Atsipeikėjau supratusi, kad turiu skubėti į savo pirmąją pamoką. Labai gerai, kad gavau tvarkaraštį su kabinetų numeriais ir aukštais, nes kitaip turbūt niekaip nerasčiau reikiamų pamokų. Užlipusi į reikiamą aukštą ir eidama link kabineto, mačiau būriuojantis mokinius, kurie pradėjo spoksoti į mane, kai vis arčiau kabineto durų ėjau. Buvo tikrai nejauku, tačiau ir normalu, nes aš naujokė ir daugelio iš jų aš dar nepažįstu. Ačiū dievui mane išgelbėjo pribėgusi prie manęs iš nugaros Eleonora, kuri stipriai apsikabinusi mane pasisveikino.

- Sveika, pasiilgau jau tavęs. Nekantrauju sužinoti kas nutiko, kai Sebastianą išvežėte į ligoninę, taip nieko ir nežinau,- bėrė tarsi žodžius tarsi žirnius, mergina.

- Labas ir tau. Neskubink įvykių ir nusiramink. Būtinai tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Dabar aš turiu susikaupti artėjančiai matematikos pamokai, kuri be to yra A lygiu,- šiek tiek besijaudindama atsakiau jai.

- Nesijaudink, mūsų matematikos mokytoja yra nuostabi, labai supratinga, tačiau ir labai gerai mokanti mus visus matematikos. Su jos pagalba tikrai išmoksi matematiką be jokių bėdų,- paplekšnojo man per petį Eleonora.

- Man nejauku ir dėl mano klasiokų, pažiūrėk, kaip jie spokso į mane.

- Na ir kas tegul spokso, priprasi tu prie jų, pripras ir jie prie tavęs,- mirktelėjo mergina. - Be to, kur Sebastianas, bus šiandien mokykloje?

- Taip bus, ryte apsikeitėme keliomis žinutėmis, tai sakė, kad bus. Tikriausiai jau pakeliui,- atsakiau merginai ramiai.

- Vajetau, jau ir rytais susirašinėjate. Nu ar tik nesimezga kažkas tarp jūsų, ką?- pakilnojo antakius Eleonora.

- Jezau Eleonora, juk žinai ką aš myliu ir kokia tiesa. Galbūt aš Sebastianui ir patinku, tačiau aš jam nejaučiu meilės, jis man tik geras draugas,- atsakiusi pavarčiau akis.

Pagaliau nuskambėjo skambutis į pamoką ir visi pradėjome brautis į klasę. Aš žinoma sekiau paskui Eleonorą, kuri ėjo į klasės galą. Negi ji sėdi pačiame gale per tokią svarbią pamoką, pagalvojau. Vis dėl to ji atsisėdo į prieš paskutinį suolą, tad aš neturėdama kur dingti atsisėdau šalia jos. Suolai čia buvo sustatyti po 5 eiles į 4 kolonas, sėdėti galėjome po du. Visiems susėdus į savo vietas, apsižvalgiau, tačiau Sebastiano vis dar nemačiau, pradėjau nerimauti dėl jo. Galbūt jam pasidarė negera ar kažkas nutiko. Graužiau save viduje su baisiomis mintimis iki kol įžengė pro duris vaikinas dėl kurio ir nerimavau. Jam pasisekė, kad mokytoja vėluoja, nes kitaip jam tikriausiai būtų riesta. Jis atsisėdo netoli mūsų su Eleonora ir mirktelėjo man. Vaikinas atrodė tikrai atsigavęs, tobulai sukelti plaukai į viršų, stiprus losjonas, kuris kuteno netgi mano nosį sėdint nuo jo per atstumą ir graži, labai tinkanti jam, mokyklos uniforma. Pagaliau į klasę įžengė ir mūsų matematikos mokytoja, kuri buvo žemo ūgio, tačiau mielų veido bruožų, einanti jau link penkiasdešimties metų. Pamoka ėjo labai lėtai ir nuobodžiai, nes pirmą pamoką mes nesimokėme pačios matematikos, o mokytoja kalbėjo kas laukia mūsų per visus šiuos metus būtent iš šios pamokos, kada pradėsime ruoštis egzaminams ir kaip viskas bus. Man visą tai kažkodėl buvo nuobodu klausyti, todėl tik žvelgiau į virš lentos pakabintą laikrodį ir skaičiavau minutes. Nuskambėjus skambučiui į pertrauką, turbūt pati pirma pašokau iš savo vietos ir susidėjusi savo buvusius daiktus nuo suolo išėjau iš kabineto. Buvo gerą po 45 minučių sėdėjimo išėjus į koridorių atsikvėpti ir prasivaikščioti. Prie manęs priėjo Eleonora su Sebastianu su kuriais ėjome į kitą pamoką. Kitos penkios pamokos praėjo visai greitai, tačiau visos buvo panašios, nes visos mokytojos kalbėjo apie panašius dalykus. Supažindino mus su visų metų programa, laukiančiais egzaminais ir atsiskaitymų seka. Nors po vasaros atostogų ir sunku grįžti į mokyklos ritmą, tačiau namo dar nenorėjau nors ir pamokos jau baigėsi. Nors ryte ir labai norėjau miego ir maniau, kad grįžus namo po pamokų iškart eisiu miegoti, tačiau dabar to aš nebenoriu. Dabar noriu nuvažiuoti su savo dviem draugais skaniai pavalgyti ir smagiai praleisti bent valandėlę.

- Eleonora, Sebastianai,- kreipiausi į savo draugus. - Kažkaip nesinori man dar namo, todėl sugalvojau, kad visai norėčiau nuvykti kažkur pavalgyti ir pasibūti valandėlę ar daugiau. Galbūt jūs norėtumėte kartu su manimi?- su viltimi, kad sutiks laukiau jų atsakymo.

Sebastianas iškart sutiko ir pradėjo netgi galvoti kokioje vietoje skaniausiai galėtume pavalgyti. Eleonora šiek tiek ilgiau mąstė savo atsakymą, tačiau taip pat sutiko. Džiaugiausi, kad mano draugai sutiko su mano pasiūlymu ir mes jau su Sebastiano mašina važiuojame kažkur kur nusprendė Eleonora su Sebastianu, kadangi jie šį miestą žino tikrai daug geriau negu aš. 
_____________
Gero skaitymo♡❤️