Akimirka pakeitusi gyvenimą

5 dalis

Prabudau nuo saulės spindulių, kurie bučiavo mano skruostą. Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris rodė 10 valandą. Tingėjau iš karto keltis, norėjau pasimėgauti saulute ir dar pasivartyti lovoje, todėl pasiėmiau telefoną. Atrakinus telefoną pamačiau SMS žinutę.

Maksimas: -Labas rytas, saldainiuk ;)

Dievulėliau, kodėl, ar jis supras, kad reikia atstoti nuo manęs? Nieko jam neatrašiau, nes taip maniau, kad geriausia. Bent gal supras, kad nerodau jam ryšio atgal ir atstos pagaliau nuo manęs. Iš smalsumo nuėjau į facebook'ą ir susiradau Maksimą jame. Labai norėjau pažiūrėti kokį turinį jis kelia jame. Nuotraukos tikrai buvo karštos, neslėpsiu. Žiūrinėdama jo postus ir nuotraukas netyčia paspaudžiau "Pakvietimas draugauti". O dieve mano, dabar tai man bus. Atšaukti negalėjau, nes jis jau turbūt gavo pranešimą į savo telefoną, kad aš jį pakviečiau į draugus. Netrukus jis priėmė mano kvietimą draugauti ir mes tapome facebook'o draugai. Tai atsitiko visai netyčia per mano žioplumą. Taip drebėjo rankos ir panikavau, kad viską išjungiau ir numečiau telefoną toliau nuo savęs. Išgirdau supypsint telefoną, kas reiškė, kad gavau žinutę.

Maksimas: - Negi ignoruosi mane? :(

Po šitos jo žinutės mane pradėjo graužti sąžinė, negalėjau žmogaus palikti ant ignoro, taip negražu, todėl atrašiau.

Heilė: - Labas rytas, neignoruoju. Tik nesitikėjau rytinės žinutės.

Maksimas: - Aš mėgstu stebinti, saldainiuk. ;)

Pavarčiau akis, nes jo tas pasiputimas ir pasitikėjimas savimi mane labai erzino.

Heilė: - Mhm...

Atrašiau tik tris raides ir padėjau telefoną į šoną, laikas keltis, pagalvojau. Atsikėliau, pasidariau savo rytine veido rutiną, apsirengiau savo mėgstamiausia apranga - treningai. Neplanavau šiandien niekur eiti nors ir šeštadienis, todėl noriu jaustis patogiai. Norėjau jau išeiti iš savo kambario, kai vėl išgirdau supypsint telefoną.

Maksimas: - Žinai, tu tarp nuotraukų labai graži.

Tikriausiai jis žiūrinėjo mano facebook'o paskyrą ir jame esančias mano nuotraukas. Nebuvau tenai labai aktyvi, bet kelias nuotraukas esu įsikėlusi, kurios man atrodė pačios geriausios ir gražiausios. Nepykau dėl to, nes aš pati neseniai jį nužiūrinėjau toje pačioje paskyroje.

Heilė: - Ačiū. Tavo nuotraukos taip pat įspūdingos.

Po šios savo žinutės susigėdau, buvo nejauku girti jo nuotraukas, kurios tikrai buvo labai geros. Puikiai parinkti nuotraukoje esantys kadrai ir kampai. Maksimas yra fotogeniškas, todėl atrodo, kad jei jis ir bet kaip atsistotų, tos nuotraukos vis tiek būtų tobulos. Man su nuotraukomis yra atvirkščiai, neturiu pozavimo patirties, o tuo labiau esu savamokslė fotografavime ir dar aišku esu nefotogeniška, todėl kad gauti gerą nuotrauką turiu labai pasistengti.

Maksimas: - Ką šiandien veiksi vakare, gal nori susitikti? Tai nebūtų pasimatymas, prižadu.

Jis toliau nepasidavė ir neatstojo nuo manęs. Tačiau ir aš jaučiuosi kitaip, tarsi jis man pradeda patikti, kaip žmogus, galbūt ir nebe taip erzina. Tačiau su juo susitikti neketinu.

Heilė: - Juk žinai mano atsakymą, tiesą?

Maksimas: - Taip??

Heilė: - Neeeeee. Neisiu su tavim susitikti, aš turiu vakare planų.

Tiesa pasakius, tai aš melavau. Planų neturėjau, bet negaliu taip elgtis. Tik atsikrausčiau, o jau pradedu daryti nesąmones, kokių nedariau anksčiau, sename gyvenime. Tuo labiau, kad vakar buvau vakarėlį, todėl šiandien namų rėžimas.

Maksimas: - Nagi Heile, einam.

Heilė: - Atleisk Maksimai, bet tikrai ne.

Maksimas: Gerai, šįkart atstoju, bet kitą kartą, kai pasiūlysiu jau bus pasimatymas ir jei neisi, tada tikrai manim neatsikratysi. Noriu tave labiau pažinti, prašau nebūk nepasiekiama.

Heilė: Logiška. "Nebūk nepasiekiama", kaip lengva pasakyti. Tačiau aš esu nepasiekiama ir nei vienas vaikinas dar manęs nenusipelnė. Todėl pasiduok.

Maksimas: Pasiduoti? Aš niekada nepasiduodu ir gaunu ko siekiu, todėl tiesiog stebėk saldainiuk. ;)

Ką jis tai norėjo pasakyti, nesupratau, bet ir nesigilinau. Praėjo valanda laiko, kol rašinėjaus su tuo Maksimu. Nusileidau į virtuvę kur ant stalo garavo mamos gaminti pusryčiai.

- Labas rytas mama ir tėti,- mielai pasisveikinau su tėvais.

-Labas rytas dukrele,- atsakė mama.

- Labas Heile,- šiek tiek rūsčiau tarė tėtis.

- Kaip vakar vakarėlis, kada grįžai, nes negirdėjau?- smalsiai tarė mama.

- Viskas gerai, kaip ir sakei vakarėlis buvo ramus, todėl šiek tiek pasibuvus grįžau namo, tačiau nelabai patiko, todėl manau, kad daugiau neisiu.

- Na supratau. Sėsk valgyt,- tarė mama.

Turėjau nuostabiausią mamą, kuri mokėjo skaniai gaminti, todėl pusryčiai buvo nerealaus skonio. Dėl jos tokių nuostabių rankų, mes su tėčiu visada po valgymo laižomės pirštus. Valgiau gan ilgai ir neskubėjau, nes tėtis vis pasakojo juokingas istorijas dėl kurių abi su mama vis juokėmės. Patinka man tokie mūsų šeimos pasisėdėjimai, kai visi kartu, nesipykstam, o juokiamės ir šnekučiuojamės.