Akimirka pakeitusi gyvenimą

64 dalis

- Heilės pov-

Grįžusi po pokalbio su Sebastianu buvau tarsi apmirusi. Visas susitikimas nuėjo šuniui ant uodegos. Norėjau susitikusi jį perkalbėti, kad nelystų liūtui į nasrus ir neprasidėtų su Maksimu. Viskas gavosi visiškai atvirkščiai ir dabar nežinau nei ką daryti, nei kaip elgtis. Viskas ką jie darys ir kaip elgsis bus susiję su manimi, o galų gale aš turėsiu nuspręsti ir priimti sprendimą. Nenoriu nei vieno pasirinkti, nes nenorių nei vieno įskaudinti. Nežinau ką darysiu ir kada ateis tas laikas apsispręsti, tačiau dabar tik turiu viską sukontroliuoti, kad Maksimas su Sebastianu nenužudytų vienas kito. Kadangi jau vakarėjo, buvo pradėję tempti, visgi jau rugsėjo vidurys. Per visą šiandienos dieną viskas ėjosi vis blogiau. Nuo pačio ryto tas Sebastiano akibrokštas, septynios pamokos mokykloje išsiblaškius ir po pamokų susitikimas su Sebastianu ir tas jo užsispyrimas. Kartais mane tie vaikinai taip nervuoja dėl savo užsispyrimo ir ego demonstravimo. Per savo tą ego vienas kitą pražudys, o aš liksiu kalta. Buvau gan pavargusi, todėl iki miego nusprendžiau paskaityti knygą, prieš susidėjusi visas rytojaus pamokas. Atsisėdusi lovoje patogioje pozicijoje pradėjau skaityti knygą ir įsigilinti į knygos siužetą. Skaitymas mane visada ramino, tačiau turiu pripažinti, kad jau tikrai senokai skaičiau ir jaučiuosi viduje savimi nusivylusi. Kai skaitau pamirštu apie viską ir daug greičiau pradeda eiti laikas, o kartais net noriu įsikūnyti į knygos personažus. Nes tikrai atrodo, kad knygoje viskas einasi tobulai, o mano gyvenime sušiktai. Mano susikaupimą ir knygos skaitymą nutraukė SMS žinutė atėjusi į mano telefoną. Susiraukusi, kad kažkas sugadino mano ramų skaitymą pakėliau telefoną ir pamačiau Eleonoros šviečiantį vardą ekrane. Atidariau žinutę.

Eleonora: HEILEEEEEE, VAŽIUOK GREIČIAU ČIA. MAKSIMAS SU SEBASTIANU LENKTYNIŲ TRASOJE IR RUOŠIASI LENKTYNIAUTI!!!!!

Perskaičiusi merginos tokią žinutę iškart atsikėliau nuo lovos ir net negalvodama čiupau kožą, piniginę, namų raktus ir su telefonu rankoje skubėjau link išėjimo. Kol ėjau link namų durų spėjau išsikviesti taksį. Lauke pūtė nešiltas vėjas, o ir lašnojo lietus. Šiuo metu kas vyksta aplink mane man buvo visiškai neįdomu. Norėjau kuo greičiau atsirasti lenktynių vietoje kol kažkas nenutiko baisaus. Suprantu, kad nesu visagalė ir nuvykusi ten, kad ir kas bevyktų neįstengsiu visko užbaigti ir sustabdyti, tačiau negaliu nuleisti rankų ir turiu bent pabandyti. Atvažiavus taksi, greitai įsėdau į automobilį ir liepiau vairuotojui paskubėti. Važiuodama nenustojau skambinti Eleonorai, tačiau ji nekėlė ragelio, kas mane dar labiau neramino. Nuo mano namų iki aikštelės buvo nei daug nei mažai apie 30 minučių kelio, tačiau džiaugiausi, kad vairuotojas į mano prašymą sureagavo ir važiavo greičiau nei turėtų važiuoti. Vairuotojui sustojus šalia lenktynių aikštelės, skubėdama sumokėjau pinigus už kelionę ir vos ne bėgom ėjau link įvykio vietos. Eidama girdėjau cypiančias padangas ir skanduotes, kurios buvo už Maksimą. Meldžiausi, kad jie dar nebūtų kirtę starto linijos, tačiau aš klydau. Priartėjusi prie visų pamačiau du automobilius besivaržančius vienas su kitu. Čia važiuodama maniau, kad Sebastianui nėra šansų ir Maksimas bus aiškus laimėtojas, tačiau dabar matau, kad jie lenktyniauja lygiosiomis. Turbūt ne viską žinojau apie Sebastianą, tai akivaizdu, nes puikiai matosi, kad vaikinas moka vairuoti sportinį automobilį. Buvo likęs paskutinis ratas, o kas laimėtojas buvo neaišku. Viskas paaiškės paskutiniame rate, kuriame reikia mokėti ne tik vairuoti sportinį automobilį, bet ir gerai manevruoti, šiame rate laukia itin pavojingas posūkis. Susiradau geresnę vietą, iš kurios viskas matėsi kuo puikiausiai. Stebėjau, kaip abu varžosi paskutiniame rate ir artėja prie to kraupaus posūkio. Abiem privažiavus posūkį įkvėpiau ir nustojau kvėpuoti, užsidengiau akis, nes negalėjau žiūrėti. Atsidengiau akis tik tada, kai išgirdau aplinkinių švilpimus ir stabdančių padangų garsą. Atsidengusi akis išvydau Maksimą, kuris stovėjo prieš mane su savo pergališka šypsenėle.

- 1:0 mažute. Tu jau vienu tašku mano glėbio link,- mirktelėjęs Maksimas sau ramiai nuėjo.

Buvau begalo išsigandus ir įtūžus. Žinoma, kad Maksimas laimėjo, nes jis puikiai susitvarkė su tuo prakeiktu posūkiu, kai Sebastianui tas posūkis viską sugadino ir vaikinas pralaimėjo, bet ačiū dievui, kad jam viskas gerai. Priblokšta Maksimo drąsos ir pasididžiavimo, nužvelgusi tik Maksimo nugarą, kuri buvo atsukta į mane, patraukiau Sebastiano link. Šiuo metu nesu pasiruošusi pasipūteliškam Maksimo temperamentui. Mane sustabdė kažkieno ranka, kuri buvo suimta stipriai ir pasukta kad atsisukčiau į kaltininką. Žinoma, tai buvo Maksimas, o kas daugiau. Tik jis sugeba taip įžūliai elgtis.

- Kur tu eini? Negi eini pas tą lūzerį, kuris ką tik pralaimėjo? Tu jo neverta, jis pralaimėjo, aš laimėjau, todėl tu turi būti su manimi, mažute,- užtikrintai kalbėjo vaikinas.

- Paleisk mane Maksimai. Visų pirma, tai tu neturi jokios teisės man aiškinti pas ką eiti, o visų antra jei tu ką tik laimėjai nereiškia, kad aš jau tavo. Vienas laimėjimas nieko nereiškia, išvis kaip tu tikiesi tokiu pasipūtelišku elgesiu susigražinti mane, hm?- žvelgdama jam į akis paklausiau jo.

Jis nieko neatsakė tik nenutraukęs akių kontakto paleido mane, tarsi supratęs, kad tikrai perlenkė lazdą. Pasinaudojusi proga, nieko nelaukiau ir patraukiau link Sebastiano, kuris stovėjo ir kalbėjo su kažkokiais vaikinais, tikriausiai atsivedė savo kažkokių draugų. Priėjusi prie Sebastiano nugaros, pabaksnojau jam, kadangi jis manęs nepastebėjo. Vaikinas atsisuko ir nušvitęs apsikabino mane.

- Gražuole, tu čia. Ar matei mūsų lenktynes?- kaip ne keista, bet jis buvo labai jau geros nuotaikos.

- Mačiau tik tavo pralaimėjimą, didvyri,- sarkastiškai atsakiau jam. - Kaip tu galėjai sutikti su tokiu dalyku, dar ypač, kai Maksimas šioje srityje yra profas. Jei kažkas būtų tau nutikę, kas tada, ką?- Įsiaudrinusi pradėjau kelti balsą.

- Šaaa gražuole, nusiramink. Nieko man nenutiko, aš sveikas ir gyvas. Pripažįstu Maksimas tikrai profas lenktynėse, tačiau, kaip matei aš irgi nelabai daug atsilikau, todėl manau po dar kelių kartu sugebėčiau ir nugalėti Maksimą,- su pasididžiavimu nusijuokė Sebastianas. - Negalėjau atsisakyti šių lenktynių, nes tokios taisyklės.

- Kokios dar taisyklės?- nieko nesupratusi iškart paklausiau vaikino.

- Mes su Maksimu sudarėme taisykles, kad šis varžymasis dėl tavęs būtų sąžiningas. Pirma taisyklė yra ta, kad aš turiu sutikti su jo pasiūlyta sporto šaka, kurioje Maksimas yra geriausias, todėl mes dabar ir čia. Dabar bus mano eilė pasiūlyti savo sporto šaką, kurioje aš esu geriausias. Maksimas laimi 1:0, tačiau jei po kitos mūsų rungties rezultatas bus 1:1, tada tu turėsi sugalvoti mums trečią rungtį arba kažką panašaus, o tas kuris ją laimės, tas ir atiteks tau.

- Ką??- Išpūstomis akimis atšokau nuo vaikino ir žiūrėjau į jį tarsi beprotė. - Nieko aš negalvosiu ir neprisidėsiu prie to. Jūs sugalvojote tai su manimi net nepasitarę,- pyktinausi tokiu jų abiejų sprendimu.

- Nieko čia jau ir nebepakeisi, viskas jau prasidėjo, todėl nei aš, nei Maksimas to neatšauks. Pati žinai, kad mes dėl užsispyrimo esame per daug vienodi, tad arba susitaikyk ir pradėk galvoti trečią rungtį, nes jos tikrai reikės, arba stebėk viską iš šalies, nes viskas įvyks iki galo,- tai pasakęs Sebastianas su draugais patraukė link išėjimo.

Aš likau stovėti vietoje ir nežinojau ką daryti. Šiuo metu atrodo norėjau tik verkti ir prasmegti skradžiai žemę.
__________
Štai ir ilgai laukta dalis.
Atsiprašau, kad dalies neįkėliau tiek ilgai, tačiau laukti tikrai buvo verta.
Lauksiu jūsų nuomonių!🥰
Gero skaitymo♡❤️