Akimirka pakeitusi gyvenimą

41 dalis

- Heiės pov - 

Įėjusios į salę susiradome savo sėdimas vietas. Prieš tai aišku nusipirkom popkornų ir kolos. Aš nusipirkau saldžius popkornus, o Eleonora miksą (saldžius ir sūrius). Įsipatoginome savo vietose ir laukėme filmo pradžios. Salėje  prisirinko tikrai nemažai žmonių, todėl smagu buvo juos visus matyti iš aukštai. Kadangi filmo dar nerodė, o ėjo tik reklamos, šviesa salėje vis dar švietė. Aš dairiausi po salę ir žvelgiau į žmonių nugaras, stebėjau ką jie veikia ir panašiai. Visi atrodė skirtingi ir nepažįstami, išskyrus vieną vaikiną, kurio nugaros niekada nepamiršiu. Žvelgiau į tą vaikiną, kuris sėdėjo nuo mūsų su Eleonora penkiomis eilėmis žemiau ir kalbėjo su kažkokia šalia sėdinčia mergina. Buvau 90% įsitikinusi, kad ten buvo JIS. Tie patys tamsūs plaukai, platūs pečiai..., gaila mačiau tik jo nugarą. Nors mes ir nebe kartu, tačiau pasiilgau jo, norėčiau nueiti, pasisveikinti, apsikabinti, pajusti jo kvepalų kvapą, kuris mane visada svaigindavo. Didžiausias uždavinys man buvo sužinoti kas ta mergina sėdinti šalia jo ir kodėl jis su ja. Negi jis taip lengvai pamiršo mūsų meilę ir pradėjo draugauti su kita? Negi jam mano meilė nieko nereiškė ir viskas buvo tik melas? Vėl tos pačios abejonės, kaip ir anksčiau, kai Maksimas tik kažkaip nusižengdavo. Negaliu sakyti, kad nepavydėjau, nes tikrai pavydėjau. Buvo skaudu matyti jį su kita, o ypač kai jis atrodo linksmas ir laimingas. Mes "išsiskyrėme" priverstinai, kad niekas nenukentėtų, tad čia ne tas pats kas palikti dėl išdavystės ar ne meilės. Tačiau dabar matydama jį su kita ir laimingą pradedu tuo abejoti. Gal kaip tik jam geriau, kad viskas taip išėjo ir nusprendžiau dėl mylimų žmonių saugumo nebebūt su juo, gal kaip tik jis būtent taip ir išsilaisvino iš manęs. Juk anksčiau jis būdavo klajūnas, kuris neturėdavo rimtų santykių ir klajodavo palei visas, todėl išbuvimas su manimi jam pasirodė per daug sunkus. Džiaugiausi, kad aš sėdėjau virš jo ir jis manęs nematė. Mano visus apmąstymus nutraukė temstančios šviesos. Filmas pagaliau prasidėjo, todėl aš bandžiau susikoncentruoti į filmą, o ne į Maksimą. Sunku buvo tai padaryti, kadangi ta mergina vis krizeno iš kažkokių pasakytų Maksimo pokštų, kas mane baisiai erzino. 

- Prasideda!- iš laimės suplojo rankomis Eleonora.

Aš tik pažvelgiau į ją ir šyptelėjau. Atsipalaidavau ir valgiau savo popkornus. Gerai bent tiek, kad visoje salėje yra tamsu, išskyrus ekrano šviesą, bet aš džiaugiausi dėl to, kad daugiau nebemačiau Maksimo, tik jo siluetą. Salėje buvo tylu, visi susikaupę žiūrėjo tą nuostabų filmą. Jau nuo pat pradžios šis filmas mane nustebino ir buvo visiškai kitoks nei ankstesnės dalys. Tikrai nesitikėjau, kad ši dalis bus tokia. Susidomėjusi dar labiau įnirau į filmą, tad daugiau niekur ir nebesižvalgiau tik į ekraną. Filmui einant į pabaiga apsiašarojau, kas buvo keista, nes šiaip nesu labai jautri, tačiau, kai emocijos paima savo taip jau būna. Pažvelgiau į Eleonora, kuri taip pat braukė ašarą ir traukė bėgančią nosį. Nusijuokiau iš mūsų silpnumo akimirkos. Sėdime vienos pačiame viršuje ir abi verkiame, turėtų gerai iš šono atrodyti. Filmas baigėsi taip pat netikėtai, net nesitikėjau, kad Hardinas su Tesa vėl bus kartu, o tuo labiau, kad susilauks vaikų. Jų laimė mane džiugino, tačiau ir skaudino. Norėčiau tokios ateities su Maksimu, su tuo su kuriuo įsivaizduoju tokią ateitį. Tačiau tai ką įsivaizduoju yra neįmanoma. Man " After" filmas yra kažkokia pamoka, kuri sako, kad reikia nepasiduoti dėl meilės. Jūs pažiūrėkit, kaip Hardinas kovojo dėl Tesos. Jis buvo tarsi demonas, tačiau keitėsi vien tik dėl savo meilės, Tesos. Jis daug pykosi, ne vieną kartą išsiskirdavo ir vėl sugrįždavo pas vienas kitą dėl sekso, po to vėl susipykdavo ir išsiskirdavo. Tačiau pabaiga tokia, kad jie vėl kartu ir netgi sukūrė šeimą, kas tikrai yra nuostabu. Vėl sužibus salėje šviesoms, mes su Eleonora pradėjome krapštytis iš savo vietų. Atsistojusios susirinkome visus savo daiktus ir išeidamos išmetėm tuščias popkornų ir kolos pakuotes. Eidama toliau nuo Maksimo sekiau jį akimis. Keista jį buvo čia matyti, niekada netikėčiau, kad Maksimą įmanoma atvesti į kiną, o dar labiau žiūrėti romantinio filmo. Išėjusios į foje laukėme kol žmonės prasiskirstys, nes tikrai dabar jų buvo daug. Sunku buvo net praeiti pro juos.

- Einu iki tualeto, palauk manęs čia,- parodžiau pirštu į foje esantį suoliuką ir pajudėjau link tualeto.

- Gerai,- teištarė mergina.

Tiksliai nežinojau kur yra tualetas, todėl sekiau ženklus , todėl sunku rasti nebuvo. Radusi merginų tualeto duris, įėjau į vidų. Atlikusi reikalus, nusiplovusi rankas ir pasimaiviusi prieš veidrodį išėjau pro tualeto duris, kai nepastebėjus į kažką atsitrenkiau. 

- Oi atleiskit, nemačiau,- kalbėdama pakėliau akis ir nutirpau.

Prieš mane stovėjo ne kas kitas, o Maksimas, kuris žvelgė tiesiai į mano akis kiaurai.

- Heile?- sutrikusiai ištarė jis. - Ką čia veiki?

- Na turbūt, kaip ir tu atėjau žiūrėti filmo,- šyptelėjau pedo smailu jam.

- Su kuo tu čia?- pasiteiravo jis.

Neturėjau noro kalbėti su juo, o ypač dabar, kai žinau, kad jis su kažkokia merga.

- O koks tau skirtumas, ką?- grūmiausi pro jį, tačiau jis manęs nepraleido.

- Ko tokia pykta? Pasiilgau tavęs saldainiuk,- nusišypsojo šelmiška šypsena Maksimas.

Negalėjau patikėti, kad tai pamačiau. Jo ta šypsena visiškai nenuoširdi, kaip anksčiau. Jo ši šypsena visiškai tokia pati, kaip mūsų pirmąjį susitikimą, kai jis buvo tik niekšas.

- Matau, kaip tu manęs pasiilgai valkiodamasi su kažkokia merga,- rėžiau pyktai jam.

- Matei mane?- nustebęs paklausė manęs.

- Kur ten nematysi, kai TA vis kikeno ir kikeno,- dar labiau širšau. - Sėkmės jums. Adios,- šįkart praslinkau pro jį ir greitu žingsniu ėjau prie to suoliuko kur palikau Eleonorą.

Radusi ją toje vietoje priėjau ir už alkūnės paėmusi pakėliau ją.

- Važiuojam iš čia, kuo greičiau. Kviesk taksą,- pyktai tariau.

- Kas tau Heile? Ar kažkas nutiko?- susirūpinančiai paklausė mergina.

- Ne, viskas gerai, tiesiog važiuojam,- atkirtau.

Mergina daugiau nieko nebesakė, tiesiog išsitraukusi telefoną ieškojo laisvo taksi. O aš ėjau link lauko durų pykta ir susikausčiusi. Pykau labiausiai ant Maksimo, kuris pasikeitė per kelias dienas nuo mūsų paskutinio pokalbio. Jis visiškai nebeatpažįstamas. Jis nebe mano Maksimas. Mano Maksimas buvo švelnus, jautrus, mielas, rūpestingas, o dabar jis savanaudis, cinikas, kuriam ir vėl rūpi tik suvilioti merginą ir ją išdulkint, o po to palikti, kaip šunio vietoj. Negalėjau patikėti, tuo ką mačiau Maksimo akyse. Atrodė, kad jis visiškai manęs negerbia ir galėtų čia ir dabar patvarkyt, nors mano senasis Maksimas tikrai taip nežvelgtų ir nepadarytų to. Jis mane gerbė, netgi labai gerbė, o dabar jis visiškai neatpažįstamas. Negi jis per kelias dienas sugebėjo taip greitai pasikeisti? Tai neįmanoma. NEĮMANOMA..... Bet kodėl jis dabar tada toks kitoks? Visiškai kitoks, tarsi nesavas. Nors tiesa, aš jo tikro ir nepažinojau. Jis sutikęs mane, gi pradėjo keistis į gerąjį Maksimą, todėl koks jis buvo prieš mane aš tiksliai ir nežinau. Nesunku spėti, kad jis buvo būtent toks koks dabar yra.

------------------

Taigi taigi, nauja dalis! 

Atradau įkvėpimą vėl rašyti, todėl šiandien dovanoju jums gan netrumpą dalį ir šiek tiek tokią įvairesnę. 🤟

Gero skaitymo!♡

Nepamirštam vote ☆ ir komentarų💬