Akimirka pakeitusi gyvenimą

2 dalis

Šiek tiek pailsėjus ir viską apmąsčius išsikroviau savo visus daiktus. Daug rūbų neturėjau, nes man svarbiau buvo kokybė, o ne kiekybė. Buvau gan tvarkinga, todėl mano kambarys visada atrodydavo tvarkingas ir švarus. Namuose sėdėdama turėdavau daug laiko tvarkytis tiek visus namus, tiek savo kambary. Daug laiko skyriau ir mokslams, jie man patys svarbiausi. Dabar vasara, todėl ir persikraustėme, kad nereikėtų per mokslo metus keisti mokyklos. Tad atėjus rugsėjui, kuris be to nebe už kalnų, pradėsiu 12 klasę, kurios labai laukiu. Baigus mokykla planuoju stoti į mediciną, nes manau tai mano sritis dėl kurios neabejoju. Žinojau kuo noriu tapti jau nuo 8 klasės. Medicina tai kažkas neįtikėtino, ką šiais laikais gali padaryti medikas, o ypač jų naujausios technologijos.

Iš virtuvės sklido maisto kvapas, nuo kurio mano skrandis sureagavo ir supratau, kad reikėtų nusileisti pavalgyti. Nusileidau į mūsų naująją virtuvę, kurioje sukosi mama. Atsisėdau prie juodo stalo ir aukštos tarsi baro kėdės. Mama atsisuko į mane ir tarė:

- Heile, tu išalkai?- paklausė, nors turbūt jau žinojo atsakymą.

- Taip mama, labai išalkau. Ką skanaus pagaminai?

- Tavo tėčio mėgstamiausia patiekalą, lazaniją,- kalbėdama jau dėjo lėkšte su garuojančia lazanija prie manęs.

Valgiau taip skaniai ir greitai tarsi būčiau nevalgius savaite laiko. Man baiginėjant lazaniją suskambėjo durų skambutis. Jau stojausi eiti atidaryti, kai staiga mama atsisuko:

- Ne, tu valgyk, aš atidarysiu,- eidama pasakė mama.

Po keletos minučių į virtuvę sugrįžo mama su moterimi, kuri buvo panašaus amžiaus, kaip mano mamos. Buvo gan išvaizdi, raudonų ilgų plaukų, mėlynų akių ir kerinčios šypsenos, kuri net akino.

- Heile, tai mūsų naujoji kaimynė, Veronika, pasisveikink.

Aš atsistojau ir priėjau prie raudonplaukės.

- Sveiki, aš Heila, malonu susipažinti, - paspaudžiau jai ranką, o ji padarė tą patį.

Pavalgius grįžau į kambary ir palikau mamą su Veronika virtuvėje, kur jos šnekučiavosi prie kavos puodelio. Nuo pat mažens buvau mokyta, kad negražu sėdėti prie vyresniųjų ir klausytis jų pokalbių. Toliau diena ėjo nuobodžiai, kadangi viską greitai susitvarkiau, neturėjau ką veikti, todėl išėjau į savo balkoną pasidžiaugti saulės spinduliais. Atsisėdau ant balkone esančio krėslo ir žvelgiau į tolį, kai staiga mane išgąsdino garsas, kuris sklido iš prieš mane esančio namo kambario. Pažvelgiau į tą pusę ir pamačiau lange merginą, kuri tikriausiai buvo mano metų arba keliais metais už mane vyresnė, bet labai graži. Ji iš pradžių manęs nepastebėjo, bet aš taip įsižiūrėjau į ją, kad ji tai pastebėjusi atsisuko ir man pamojavo. Aš atsistojau nuo krėsto ir priėjau arčiau balkono krašto ir taip pat jai pamojavau. Ji atsinešė baltą popieriaus lapą ir užrašius savo telefono numerį parodė jį. Aš pasiėmusi savo telefoną įsivedžiau jos numerį ir parašiau jai:

Heilė: -Labas, nepažįstamoji.

Ji gavusi žinute perskaitė ir nusišypsojo. Neilgai trukus atrašė:

Nepažįstamoji: -Sveika, aš vardu Katerina, o tu?

Heilė: - Heilė. Malonu susipažinti.

Katerina: - Man taip pat. Tu nauja mano kaimynė?

Heilė: - Taip, prieš kelias valandas čia tik atsikrausčiau :D

Katerina: Šaunu, kad turėsiu naują draugę.- tai parašius nuėjo nuo lango.

Aš taip pat nieko nebeatrašiau. Nenorėjau pirmą dieną įgrįsti. Kadangi nieko ypatingo po susipažinimo su Katerina neįvyko išėjau iš balkono ir įėjau į savo kambary. Nusprendžiau paskaityti knygą, todėl pasiėmiau dar neskaityta ir naują knygą, kurią atsigulus į savo plačią ir minkštą lovą pradėjau skaityti.

Laikas bėgo greitai, knygos skaitymas visada padeda laikui bėgti greičiau. Kai įskaudo akis, nusprendžiau pailsėti. Žvilgtelėjau į telefoną, kuris rodė 18 valandą ir atėjusią naują SMS žinutę. Atidarius pamačiau, kad tai žinutė nuo mano naujosios kaimynės Katerinos. Atidariau žinutę:

Katerina: - Galbūt šiandien vakare nori nuvykti į mano draugų vakarėlį? Gera proga mums labiau susipažinti ir tau atšvęsti savo įsikūrimą naujame mieste.

O ne ne ne, negaliu patikėti. Tik susipažinau, jau vakarėliai. Negaliu eiti, manęs neišleis, o didesnis klausimas ar pati noriu. Niekur anksčiau su niekuo niekur nėjau, bet ir neturėjau su kuo eiti. Mano mintys kovojo ir nežinojo ką atsakyti Katerinai. Viena mano pusė norėjo sutikti ir patirtį kažką naujo, visgi čia mano naujas gyvenimas, bet antroji pusė mane stabdė ir tarsi nujautė, kad tai bloga mintis.

Po kovos su savimi Katerinai atrašiau:

Heilė: - Ačiū už pasiūlymą, bet gal ne šįkart. Kitą kartą būtinai eisiu,- bandžiau kuo mandagiau atsakyti.

Katerina: Nagi Heile, bus smagu, pamatysi. Jei bus nuobodu ir norėsi namo, mes iškart išeisime,- nepasidavė Katerina.

Skaitydama Katerinos žinutę išėjau iš kambario ir nusileidau į virtuvę, nes norėjau vandens. Tačiau, virtuvėje susitikau vis dar sėdinčias mamą su Veroniką, kurios juokėsi ir plepėjo, tarsi būtų pažįstamos daug metų.

- Dukrelę, Veronika sakė, kad jos dukra Katerina šiandien eina į padorų ir ramų vakarėlį, gal nori ir tu prisijungti?- ramiu tonu manęs paklausė mama.

Aš atsisukau į ją ir išsižiojau. Negalėjau patikėti, kad tai pasakė mama.

- Mama, tu rimtai? Išleistum mane į vakarėlį?- aš vis dar šoko būsenoje jos paklausiau.

- Tai žinoma. Žinau, kad anksčiau niekur neleisdavau, bet dabar yra Katerina, tavo amžiaus kaimynė, kurios mama pasitikiu, todėl manau šaunu, jog turėsi naują draugę.

- Aš nežinau mama ar pati noriu. Taip keista po tiek laiko kažkur išeit. Aš net nežinau, kaip elgtis,- mano abejone išsklaidė Veronikos balsas.

- Nesijaudink taip, Heile. Tai tik vakarėlis, gal netgi pasisėdėjimas, manau turėtum nueiti ir susipažinti su daugiau savo amžiaus žmonių,- mama jai pritariančiai palinksėjo.

- Na gerai. Jei jau abi taip įtikinėjat, nueisiu. Jums leidus, eisiu ruoštis,- eidama atgal į kambary parašiau Katerinai SMS, kad sutinku, varom!

______

Tiek minčių ir noro rašyti, kad netgi ši dalis su ilgumu šovė į priekį. Tikiuosi neprarasiu ir toliau įkvėpimo rašyti. Vote☆!♡