Akimirka pakeitusi gyvenimą

31 dalis

-Heilės pov-

Dėkojau Dievui, kad šiandien pagaliau keliausiu namo. Nors ir mano tėvai ir Maksimas nei minutei nuo manęs neatsitraukė, bet ligoninėje aš būti nebenorėjau. Tiesa pasakius bijojau grįžti į namus, nes nežinau, kaip teks susigyventi su tai kas įvyko. Dar vis dabar sapnuoju tos nakties įvykius. O būdama namie viena, savo kambaryje, visa tai atrodys dar baisiau. Žinau, kad negaliu visą likusį laiką ir gyvenimą nei savo tėvų versti būti prie manęs, nei tuo labiau Maksimo, todėl turėsiu susitaikyti su vienatve ir savo psichologine trauma. Mamai prižadėjau, kad po ligoninės vieną kartą į savaitę lankysiuosi pas psichologę. Galbūt, tai visai ir gera mintis, galbūt psichologė padės man susitvarkyti su košmarais ir depresinėmis mintimis. Nors ir nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi. Jaučiausi dabar jau gerai, nes praėjo kelios dienos. Kūno nebeskaudėjo, todėl atrodo, kad nieko nebuvo nutikę, tačiau protas sakė ką kitą, todėl kiekvieną naktį besikartojantis košmaras man nedavė ramybės, jei ir toliau sapnuosiu tą košmarą, niekada ir nepamiršiu to įvykio.

Atėjęs daktaras davė pasirašyti popierius ir pilnai mane išrašė iš ligoninės. Maksimas kažkur buvo dingęs, bet kažkaip dabar nesijaudinau dėl jo. Jis ir taip jau visas dienas prasėdėjo prie manęs niekur nesitraukdamas, todėl nusipelnė poilsio. Šalia manęs buvo mano tėvai, kurie parveš mane namo.

-Pasiruošusi eiti iš čia?-paklausė manęs mama.

-Visiškai ir kuo greičiau. Noriu savo lovos ir naminio maisto,- pavarčiau akis, o mama su tėčiu tik nusijuokė.

- Eime,- tarė tėtis imdamas mano daiktus.

Kelias dienas nebuvau lauke, todėl išėjusi į lauką pajutau saulės šilumą ir spindulius, kurie šildė mano veidą, šiltą vėjelį, kuris kedeno mano plaukus ir gryną orą, kuris gaivino mano plaučius. Mėgaudamasi nuostabiu šios dienos oru ėjau link tėvų mašinos ir nieko nelaukus sėdėjau joje. Nuo ligoninės, kurioje gulėjau iki tėvų namų kažkur valanda kelio, todėl važiuodama buvau panirusi į savo mintis. Stengiausi galvoti apie teigiamus dalykus, bandžiau neprisiminti to vakaro, nes kai tik pradedu galvoti apie tą vakarą, mano kiekviena kūno ląstelė pradeda jausti tą patį skausmą, kokį jaučiau po to įvykio, tą patį šaltį ir tą pačią baimę, atrodo, kad viskas vėl pradėtų kartotis. Todėl kiek galėdama bandžiau važiuodama galvoti apie tai ką nuveiksiu grįžus, kad galėsiu valgyti namuose ką tik noriu ir valgyti skanų maistą, nes ligoninės maistas tikrai nebuvo skanus. Labiausiai ko norėjau, tai savo minkštos ir plačios lovos, kurioje tikiuosi gerai išsimiegosiu. Žinau, kad artėjant nakčiai bijosiu būti viena dėl košmaro, tačiau reikės tai kažkaip išspręsti.

Net nesitikėjau, bet kelionė praėjo sklandžiai ir neprailgo. Stovėjau savo kieme, kurio atrodo jau buvau pasiilgusi. Atsiradus namo viduje, apsižvalgiau. Atrodo, kad metus čia būčiau nebuvus, nors praėjo tik kelios dienos. Iš Maksimo dar vis jokių žinių negavau, net nežinau kur jis dingęs. Ligoninėje paskutinį kartą jį mačiau prieš mane daktarui išrašant, jis sakė, kad važiuoja namo nusimaudyti ir persirengti, o tada grįš. Bet jau kelios valandos, kaip Maksimo nėra. Kadangi jau buvau namie ir jaučiausi saugiai, nusprendžiau jam parašyti.

Heilė: Ar tau viskas gerai? Kur tu?

Žinoma atsakymo iškart negavau, todėl padėjusi telefoną užlipau į savo kambarį. Prieš tai nuraminusi mamą ir tėtį, kad viskas man bus gerai. Jie nerimauja, kad užlipusi į savo kambarį ir jame užsidariusi, įklimpsiu į savo depresines mintis ir susirgsiu depresija, tačiau nuraminau, kad taip nenutiks. Bent jau stengsiuosi, kad taip neįvyktų, noriu toliau gyventi laimingą ir normalų gyvenimą, todėl turiu nepasiduoti. Apsidžiaugiau, nes gavau Maksimo žinutę.

Maksimas: Viskas man gerai saldainiuk. Aš nebe namie, tvarkau vieną reikaliuką, nesijaudink. Myliu tave!❤️

Šiek tiek nusiraminau, kad bent jau jam viskas gerai, tačiau neaišku buvo kur jis ir kokį reikaliuką tvarko. Nenorėjau būti įkyri, todėl neklausinėjau jo.

Heilė: Aš taip pat tave myliu!🫶❤️‍🔥

Atrašiau žinutę Maksimui ir nusprendžiau atsigulusi panaršyti socialiniuose tinkluose. Kol gulėjau ligoninėje, beveik nesinaudojau telefonu, todėl buvo įdomu kas naujo facebook'e ar instagram'e. Šiek tiek nusivyliau, kai nieko įdomaus socialiniuose tinkluose neaptikau. Numetusi telefoną ant lovos, toliau nuo savęs, nusprendžiau pasiimti knygą. pasiilgau skaitymo, senai skaičiau, todėl susisukusi į anklodę ir įsipatoginusi pradėjau skaityti. Skaitymas visada ramina, todėl buvo gerą jausti ramybę, kai skaitau susikoncentruoju tik į knygą, todėl jokios pašalinės mintys manęs nepuola, kas yra labai gerai. Nežinau kiek laiko ramiai skaičiau, bet skaičiau iki tol kol užmigau. 

__________

Štai dar viena dalis nors ir trumpesnė nei visos kitos, tačiau tikiuosi vis tiek patiks.
Gero skaitymo♡
Nepamirštam vote☆, jie man labai svarbūs.