Verkdama grįžau į namus ir kaip tikėjausi, mano tėvai jau buvo grįžę. Jie buvo ne ką laimingesni nei aš, tikriausiai dėl to, jog grįžo iš po laidotuvių. Taigi tą rytą tiek aš, tiek mano tėvai buvo niūrūs.
- Dukrele, kaip tu, kas atsitiko?- prilėkusi prie manęs mama apsikabino mane.
- Viskas gerai mama, tiesiog susipykau su Katerina,- nusivaliusi ašaras, tariau.
- Ar nieko neatsitiko kol mūsų nebuvo?- rūpestingai paklausė ir tėtis.
- Ne, viskas gerai. Kaip jums kelionė ir visą kitą?- būdama mandagi, pasiteiravau savo tėvų.
- Viskas gerai, tik grįžus iš laidotuvių sunku susitvarkyti su emocijomis,- tarė nuliūdusi mama.
Aš apsikabinau mamą su tėčiu, mes su mama nubraukėm ašaras, pastovėjom taip kelias sekundes, nes pasiilgau jų, o šiuo metu man labai reikėjo kažkieno apsikabinimo.
- Atleiskit, eisiu į savo kambary,- atsitraukusi nuo jų, tariau.
Jie abu linktelėjo ir aš jau gulėjau savo lovoje. Dabar galėjau verkti ir sielvartauti kiek norėjau, nes buvau viena. Man taip skaudėjo dėl Katerinos žodžių... Žinojau, kad esu paprasta, bet niekada nemaniau, kad tokius šlykščius žodžius išgirsiu iš savo kaimynės ir draugės. Taip, jos ilgai nepažinojau, tačiau laikiau ja savo drauge ir galvojau, kad ji ir bus mano vienintelė draugė. Vis dėl to klydau, neturiu jokios draugės, dabar tik turiu save, kaip ir anksčiau. Dar yra Maksimas, bet nesu tikra ar galiu juo 100% pasitikėti. Jis įrodė, kad yra nuoširdus ir elgiasi su manimi gražiai, tačiau kas jei Katerina sakė tiesą ir jos draugė sugebės jį nuvilioti, juk ji daug gražesnė ir daugiau patyrusi gyvenime visko. Nebegalėjau daugiau verkti, turėjau suimti save į rankas. Negaliu kentėti vien dėl to ką pasakė Katerina. Turbūt Katerinos tėvams ir Maksimui kils klausimų, kodėl išėjau ryte iš jų namų neatsisveikinusi. Jei reikės pasiaiškinsiu, tačiau į tuos namus neisiu, o tuo labiau nebenoriu susitikti Katerinos, daugiau niekada. Skendėjau savo apmąstymuose iki tol kol nepradėjo skambinti mano telefonas. Skambino Maksimas, neatsiliepiau jam. Nenorėjau kalbėti su juo, nors ir jis niekuo nekaltas. Gavau ir žinute nuo jo.
Maksimas: - Saldainiuk, kas vyksta? Kodėl nekeli ir kodėl dingai ryte iš namų?
Aš tik perskaičiau, bet neatrašiau. Gal ir neteisingai su juo elgiuosi jam nieko nepaaiškindama, bet negaliu net pagalvoti, kad jį iš manęs gali atimti. Nemyliu jo, dar ne, mes per mažai praleidom laiko kartu, tačiau jis man artimas draugas, kurį vienintelį turiu, todėl nenoriu jo prarasti. Maksimas ir toliau nenustojo man skambinėti ir rašinėti, jis vis klausė kas man? Ar man viskas gerai? Kur aš esu ir kas nutiko? Ignoravau jį iki jo vienos parašytos žinutės.
Maksimas: Jei tu neatsakai man, aš ateinu pas tave ir man nusispjaut, kad tavo tėvai namie.
Negalėjau to leisti, nes reikėtų savo tėvams daug aiškintis, todėl privalėjau jam atrašyti.
Heilė: Man viskas gerai, nesijaudink. Neik pas mane, mano tėvai namie ir jiems kils daug klausimų, neapsunkink visko. Prašau!
Maksimas: Aš nerimauju dėl tavęs. Tu ryte tiesiog dingai. Gerai, neisiu, nesijaudink.
Heilė: Ačiū :)
Maksimas: Gal einam kur nors susitikti? Aš noriu tave pamatyti, man neramu. Žinau, kad tau ne viskas gerai, gali nemeluoti.
Heilė: Nemanau, kad noriu kažkur eiti, atleisk. Man viskas gerai, o dingau iš namų todėl, kad ryte virtuvėje susipykau su Katerina ir ji mane įskaudino, tad.... :(
Maksimas: ........ ;( Aš pasikalbėsiu su ja....
Heilė: NE, JOKIU BŪDU! Nereikia to daryti, prašau. Viskas automatiškai išsispręs tiesiog pamiršk tai.
Išsiunčiau žinute ir išgirdau beldimą į savo kambario langą. Atsisukau ir pamačiau Maksimą prie lango, kuris buvo uždarytas. Pripuoliau atidaryti langą ir jį įleidau.
- Ką čia veiki? Juk sakiau, kad nesu nusiteikusi susitikimams,- nuėjusi nuo jo pasakiau.
- Žinau ką sakei, tačiau negalėjau sėdėti ir nieko nedaryti, norėjau tave pamatyti,- jis priėjo man iš nugaros ir padėjo savo ranką man ant peties.
Aš atsisukau į jį ir puolusi į jo glėbį, stipriai apsikabinau. Leidau ašaroms ristis mano skruostais, sunku buvo jas sulaikyti Maksimo glėbyje. Jo glėbyje buvo taip saugu, šilta, jauku, jaučiausi tarsi visos bėdos dingo ir likom tik aš ir jis laimingame pasaulyje. Bet taip būna tik pasakose ir filmuose ar gi ne taip?
-Šaaaaa, nusiramink,- glostė mano nugarą Maksimas ir ramino mane. - Papasakok man viską.
- Nėra ką pasakot, Maksimai. Tiesiog aš tau per prasta ir niekam tikusi merga,- ašaroms nestojant tekėti tariau tai.
- Nesakyk taip, tai visiška nesąmonė. Neklausyk ką tau sako Katerina, nežinau kas jai pasidarė, bet aš jos pats nebeatpažįstu.
- Galbūt ji visada tokia ir buvo, tik dabar atsiradus man ir pastojus tavo kelią, ji parodė savo tikrąjį veidą,- ramiai jam paaiškinau.
- Kaip suprasti, pastojai mano kelią?- nesuprato Maksimas.
- Taip Katerina sakė. Tu esi pažadėtas Katerinos kažkokiai draugei, kuri sakė tavęs sieks ir pasieks, nes ji daug gražesnė ir daugiau patyrusi nei aš, tad lengvai tave suvilios,- pažvelgiau jam akis.
- Negaliu patikėti, tai visiška nesąmonė. Heile, tu tokia naivi, juk ji nieko nepasieks jei ji man net neįdomi. Kad ir ką ji darys, aš tiesiog nekreipsiu dėmesio, nes man įdomi tik tu,- jis pakėlė abiem rankomis mano veidą ir pabučiavo man į kaktą.
- Tikrai manai, kad bus taip lengva?- paklausiau jo.
- Gal lengva ir nebus, bet aš darysiu viską, kad tavęs neįskaudint ir neprarast.
Aš šiek tiek nusiraminau ir vėl apsikabinau jį. Po šio pokalbio man pasidarė ramiau, džiaugiausi, kad su juo pakalbėjau. Laikas bėgo, o aš nuo grįžimo nebuvau išlindusi lauk iš savo kambario, todėl išleidau Maksimą vėl pro langą, pro kurį jis ir pateko. Nežinau, kaip jis užlipo, juk į antrą aukštą užlipti nėra taip jau ir lengva. Nusiprausiau, persirengiau ir bandžiau pagyvinti savo ištinusias ir paburkusias akis nuo verkimo. Tėvams tikrai nereikia žinoti, kas čia ką tik nutiko, mano kambaryje.
أنت تقرأ
Akimirka pakeitusi gyvenimą
العاطفيةRAŠOMA!!!!! Heilė - 17 metų mergina, kuri puikiai mokosi, siekia ateitį su mokslais, yra tėvelių mergaitė, jų klauso, paklūsta, rami, graži, seksuali. Niekada neturėjusi vaikino ir net pirmo bučinio. Maksimas - 20 metų vaikinukas, vakarėlių liūtas...
