Akimirka pakeitusi gyvenimą

63 dalis

- Heilės pov- 

 Po pamokų grįžau šiandien gan vėlai, nes turėjau daug pamokų, o dabar dar grįžus daryti namų darbus. Jaučiuosi tikrai pavargusi, o dar ir Sebastianas mokykloje privertė būti šokiruotai ir susimąstyti. Nelabai dar supratau jo žodžių reikšmės ir turbūt nesuprasiu, nes nenoriu suprasti. Tiesiog negali taip būti, kad Sebastianas pradės kovoti su Maksimu dėl manęs, tai visiška nesąmonė ir beviltiška kova. Visi puikiai žinom ką pasirinksiu. Suprantu, kad Maksimas nevertas manęs, tačiau aš jį myliu. Jis mano pirmoji ir tikiuosi paskutinioji meilė. Sebastianas, jis... su juo viskas kitaip, jis galbūt vertas manęs, kaip ir aš jo. Su juo būčiau rami, saugi, galbūt laiminga, nebūtų pavojų ar nesusipratimų, tačiau nemanau, kad aš jį pamilčiau. Maksimas tarsi erkė, kuri įsisiurbė į mano odą  ir nebe gali iškristi. Keikiu tą dieną, kai jį įsimylėjau, nes viskas dabar būtų paprasčiau jei aš Maksimo nebūčiau pamilusi. Dabar negalvodama galėčiau rinktis Sebastianą ir gyventi laimingą gyvenimą su juo. Tačiau taip nėra ir tai tarsi košmaras, kuris yra Maksimas. Negaliu daugiau pamilti jokio vaikino, nes visada mano širdyje bus Maksimas, kuris tarsi velnias su ragiukais kažkur gyliai mano sieloje juokiasi iš manęs. Nesakau, kad nesijaudinu ir dėl Sebastiano. Tikrai nenoriu, kad jis mestų tokį iššūkį Maksimui dėl manęs. Bijau, kad jis per daug stipriai nukentės, o tada, kaip ir eilinį kartą kaltinsiu save dėl to. Norėjau mokykloje susėst su juo ir pasikalbėt apie tai, nuvest jį į protą, tačiau po rytinio pokalbio, jis dingo ir nebeatsirado. Keista, kad Sebastianas visą dieną praleido pamokas, šiaip sau jis pamokų nepraleidžia. Nesutikus jo mokykloje, parašiau jam žinutę ir pasiūliau mieste susitikti, kad galėtume pasikalbėti. Tikiuosi jį įtikinsiu ir jis persigalvos, nes kitaip išves mane iš proto. Susitariau su juo susitikti toje pačioje kavinukėje, kurioje buvome kartu su Eleonora. Eidama link kavinukės jaudinausi, nes bijojau, kad Sebastianas bus pyktas ir neperkalbamas. Įėjusi į pastato vidų apsidairiau ir pamačiau vaikiną sėdintį prie lango. Nieko nelaukusi pajudėjau link jo.

- Sveikas dar kartelį,- pasisveikinau su juo.

- Labas gražuole,- atsistojo ir draugiškai apkabino mane. - Sėskis,- parodė į kėdę esančią prieš jį. 

Atsisėdau ir pasikviečiau padavėją, kuriai pasakiau, kad norėčiau kruasano su karamele ir latte kavos. Padavėja pasižymėjusi mano norus, išėjo.

- Tai kodėl norėjai susitikti? Nesakau, kad tai bloga idėja, tiesiog man keista,- vaikinas paklausė manęs.

- Na, noriu pasikalbėti,- trumpam nutilau ir bijojau kalbėti toliau.

Vaikinas įdėmiai žvelgė į mane ir laukė ką toliau pasakysiu.

- Noriu pasikalbėti apie tą pokalbį mokykloje,- greitai sumaliau ir nuleidau akis.

Laukiau ir bijojau Sebastiano reakcijos, kurios tikėjausi tikrai blogos. Tačiau aš klydau, vaikinas tik nusijuokė ir paėmęs mano ranką paglostė ją.

- Nėra apie tai ką kalbėti, aš nusprendžiau ir kovosiu dėl tavęs. Puikiai žinai, kad tu man patinki ir patinki taip stipriai, kad atrodo pradedu tave įsimylėti,- išgirdusi paskutinius vaikino žodžius, išpūčiau akis ir pakėliau galvą į jį.

Jis gal išprotėjo, dar to betrūko, kad mane pamiltu, kaip yra ir taip jau viskas komplikuota. Aš norėjau kažką pasakyti, tačiau Sebastianas neleido man nieko sakyti.

- Nesakyk nieko, pirmiau išklausyk manęs, prašau,- pažvelgė į mane tokiomis mielomis akimis, kad aš tiesiog sutikdama linktelėjau. - Žinau, kad viskas  yra komplikuota, tu nežinai ką jauti man, o tuo labiau nežinai ką daryti dėl to niekšo. Suprantu tave, nestatau tavęs į kažkokius rėmus ir neliepiu rinktis jo ar manęs, nes tai būtų beviltiška. Žinau, kad pasirinktum jį, nors jis ir nevertas tavęs. Neprašau rinktis, bet prašau suprask mano pagarbą, jausmus, ištikimybę tau ir leisk dėl tavęs kovoti ir įrodyti, kokia tu man svarbi. Tikriausiai liksiu įskaudintas ir sudaužyta širdimi, tačiau mėgstu kovas ir rizikas, todėl jei šito nepadarysiu dar labiau gailėsiuosi nei dabar gailiuosi. Viskas tik dėl tavęs, nes aš tikrai tave myliu ir galiu laukti tavęs tiek kiek reikės, tačiau nelauksiu tavęs amžinybę. Noriu kovoti dėl tavęs su tuo, kurį tu myli ir pamatyti ar galiu tave atimti iš jo. Noriu, kad mąstytum blaiviai, nepasiduotum per dideliems savo jausmams nei vienam iš mūsų. Mėgaukis mūsų abiejų kova, nuspręsk, kuris iš mūsų yra vertesnis tavęs ir tada tark žodį, bet tik ne dabar. Nenoriu, kad gerai neapgalvojus nuspręstum,- baigęs savo monologą, vaikinas pakštelėjo į mano kaktą.

 Šis jo veiksmas buvo labai mielas ir gražus. Taip jis parodė pagarbą man, tačiau taip elgdamasis jis skaudina mane. Bijau jį prisileisti per daug arti, nes bijau įskaudinti jį ir save pačią. Nežinau ką daryti, tačiau jo žodžiais patikėjau ir tiesiog žvelgiau į jį. Po tokių jo žodžių neturėjau ką pasakyti.

- Aš aš nežinau ką pasakyti. Tu tarsi ir kalbėjai nesąmones, bet tuo pačiu ir tiesą. Patikėjau tavimi, pasitikiu tavimi, todėl darysim, kaip tu sakei, bet turi suprasti, kad taip skaudini tiek save, tiek mane. O vėliau gali skaudėti tik tau arba nebūtinai,- su viltimi, kad jis tai suprantama kalbėjau. 

- Žinau gražuole, aš nedurnas, jog to nesuprasčiau, tačiau aš pasiruošęs rizikuoti ir dėl to po to arba džiaugtis, arba kentėti. Bus kaip bus, tačiau šiandienos mano sprendimo niekas nepakeis. Esi man per daug brangi ir nuostabi, kad be kovos tave taip lengvai paleisčiau.
__________
Na ir kaip jums toks Sebastiano nepasidavimas dėl Heilės?
Manot toks jo sprendimas išeis į naudą?
Nepamirštam vote☆ jie man labai svarbūs ir motyvacija rašyti toliau dalis.
Gero skaitymo♡❤️