Akimirka pakeitusi gyvenimą

42 dalis

- Maksimo pov-

Septynios suknistos dienos be Heilės. Man atrodo, kad jau 7 metai praėjo. Kiekviena diena tokia ilga, blanki, gyvenu tarsi šešėlyje. Pradžioje stipriai pykau ant jos, kad ji neleido man pasireikšti ir nusprendė tik pati viena viską. Paliko mane tame vakarėlio kambaryje stovėti be žado ir išėjo. Negaliu patikėti, kad ji taip šaltakraujiškai išėjo ir mane paliko, kai taip ją myliu. Negi ji manęs taip stipriai nebemyli, kaip sakė? Negi viskas taip greitai išblėso dėl kažkokio suknisto Hario keršto plano? Visą savaitę aš kaip nesavas, daug geriu, linksminuosi ir nebesuskaičiuoju kiek panų išdulkinau. Žinau, kad taip tikrai negerai elgtis, bet man skauda, sušiktai skauda viduje, todėl kai taip elgiuosi būna geriau. Dulkindamas kekšes įsivaizduoju, kad myliuosi su Heile, kas mane nuneša į palaimą. Aš taip jos pasiilgau, bet tuo pačiu ir nekenčiu, kad ji taip pasielgė. Aš irgi žmogus, aš irgi galėjau spręsti ko aš noriu ir ko ne, o ji nusprendė už mane, kad turime išsiskirti dėl kitų saugumo ir bla bla bla. Su savo mama taip pat susipykau, nes ji supyko ant manęs, kad išsiskyriau su Heilę. Nors jai aiškinau, kad čia jos sprendimas buvo, tačiau ji ginė Heilę ir sakė, kad jei ji mane paliko vadinasi buvo dėl ko. Žinoma, visi Heilę laiko angelu, aš ją irgi tokia laikau, tačiau įskaudino jos toks elgesys ir tikrai tai nėra panašu į angelišką elgesį. Kai nebėra Heilės aš vėl tas pats šėtonas, kuris buvau prieš sutinkant ją. Negaliu be jos susiimt ir siekt kažkokių tikslų. Nieko nenoriu gyvenime tik gert, linksmintis ir šėlioti. Kol jos nemačiau jau viskas ėjo į savas vėžes, tačiau viską pakeitė mūsų susidūrimas kine prie tualeto. Viena iš mano vienkartinių mergų užsimanė mane nusitempti į kiną, pažiūrėt kažkokį " After" filmą, paskutiniąją dalį. Nenoromis sutikau, tad abu ten ir nuėjome. Net nesitikėjau, kad ten bus ir Heilė. Mūsų susidūrimas prie tualeto daug ką pakeitė mano viduje. Ją pamatęs supratau, kaip stipriai jos pasiilgau, kaip jos noriu ir kaip ją myliu. Tačiau ji kalbėjo labai šaltai, matė mane su ta mergina, kas tikrai buvo negerai. Supratau, kad pamatęs mane su ta mergina, Heilę dar labiau atplėšiau nuo savęs, todėl nieko kito neliko, kaip vaidint, kad man nerūpi. Tą akimirką pajutau, kad turiu ją paleisti ir nebegadinti jos gyvenimo. Po mūsų išsiskyrimo ji liko tokia pati, gal šiek tiek sublogusi, juodais paakiais, tačiau tas pats angelas, o aš kas? Aš nesugebėjau tvardytis ir tapau visiškas šunsnukis, kuris tokiu elgesiu tikrai skaudinau Heilę nors ji visko ir nežinojo. Galėjau gražiai su ja pakalbėti, tačiau buvau nusivylęs savimi ir supratau, kad Heilė dar manęs nekenčia dėl to, kad praėjo tik 7 dienos, o aš vedžiojosi viešumoje jau kitą paną. Parodydamas, kad jos negerbiu ir žiūrėdamas į jos akis su geismu privedžiau merginą prie to, kad tikriausiai ji manim baisiai nusivylė. Ji žinojo, kad aš su ja buvau geras, švelnus, romantiškas, gerbiantis ją, tačiau dabar aš nebe toks. Nebedalyvauju lenktynėse, nes negaliu matyti to niekšo Hario veido. Atsiskyriau ir nuo savo geriausio draugo Deniso, kuris vis bandė mane atvesti į protą ir dėl Heilės nepasiduoti, tačiau aš nežinau kas man užplaukė, kad aš taip lengvai viską mečiau ir sugrįžau prie savo šėlionių. Gal mane pastūmėjo mano per didelis ego, kuris šnabždėjo man, kad mergina negali su tavimi taip elgtis ir neduoti tau pasirinkimo teisės. Esu per didelis savanaudis, kad neklausyčiau savo ego, todėl ir nustojau stengtis dėl Heilės. Taigi praradau ne tik Heilę, bet ir mamos paramą bei meilę ir savo geriausią draugą, Denisą. Denisas pamatęs, kaip aš elgiuosi atsitraukė nuo manęs ir tik pasakė, kad kai atsičiukinsiu nuo viso šito labai gailėsiuosi ir tikisi, kad laiku susiprasiu ką aš darau. Aš per visas 7 dienas tikiuosi, kad kiekvieną naują rytą nubudęs kažkas bus naujo, aš nebe durnėsiu ir būsiu ramus, tačiau neišeina. Bėgant dienai susiranda mane kokia kekšytė ar paskambina ir viskas, trūkt nuo vadžių vėl iš pradžių. Tiksliai negaliu pasakyti kodėl aš negaliu atsispirti toms mergoms, juk myliu Heilę ir tik ji turėtų būti mano vienintelė lovos partnerė. Tačiau dabar, kai jos neturiu ir yra tiek krentančių man po kojomis, neišeina atsispirti. Tuo labiau, kad kai myliuosi su tomis kekšytėmis įsivaizduoju Heilę, aimanuoju jos vardą... Žinau tai tikrai nenormalu, tačiau dabar gyvenu taip ir kuo daugiau dienų eina mano gyvenimas taip, tuo labiau aš klimpstu vis gilyn ir bijau, kad dėl gėdos pažvelgt mamai, Denisui ar Heilei į akis aš nesugebėsiu atsistatyti ir vėl pradėti gyventi normaliai, kaip gyvenau, kai sutikau Heilę. Viskas mane plėšė tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Viską dariau, kad to skausmo ir nevilties nebejausčiau, tai geriausiai ir padeda alkoholis, linksmybės ir viena kekšė po kitos. Viskas tuo metu užsimiršta, tačiau neilgam. Atsikeliu ryte ir supratęs, kad aš nebe jos, visą kūną vėl pradeda plėšyti į daugybę gabaliukų. Galėčiau su Heile bandyti pasikalbėti, juk praėjo savaitė, galbūt ji pakeitė savo nuomonę ir nusprendė kovoti dėl mūsų meilės net ir stodama prieš Harį, tačiau po to, kai ją mačiau kine, aš nebegaliu. Per daug ją įskaudinau ir pažeminau savo žvilgsniu, žodžiais ir veiksmais. Viskas ką galėjau pakeisti iki to laiko, kai susitrenkiau su ja prie tualeto, dabar jau baigėsi. Jokių šansų ir vilčių, kad ji vėl sugrįžtų pas mane. Aš to ir nenusipelniau, aš visiškas niekšas ir šunsnukis.
__________
Dalis iš Maksimo pozicijos.
Gero skaitymo♡