NE GIMINAIČIAI(Baigta)

11.Tu mano deguonis...

Pow Markas.

Visą dieną aš praleidau bare, negalėjau išmesti iš galvos to kvailo dienoraščio. Pamenu kaip ji išrietė savo nugarą ir ką mudu išdarinėjome vonioje. Visiškai man atsidavė ir visą tai aš prisiminęs, sugniaužiu kumščius. 

-Nuobodžiauji? Markai, visai be nuotaikos. Aš kai tik specialiai pakviečiau tas dvynes. Tu toks surūgęs tarsi su kažkuo susipykai.-Prisėda prie manęs draugas, nė neįtardamas mano vidinio stabilumo.

-Aš ją įžeidžiau! Ji tokia nekaltutė, iš kur pas ją galvoje atsirado tokios purvinos mintys? Ji juk nusipelnė princo! Ne tokio kaip aš. 

-Negaliu patikėti, Markas įsimylėjo!

-Ne, po velnių, tai yra taip, aš ją myliu, bet tik kaip sesę.-Tai sakydamas pats prisiminiau mūsų intrigą vonioje. 

-Tu čia pro savo tą Margo? Tik nesakyk, kad tu jos nenori, jos kūnas tiesiog bomba! Kodėl tu lyg šiol jos neišbandei? 

-Liaukis! Margo ne tokia, kaip visos šitos kekšės.-Nekenčiu savęs, man net šlykštu grįžti namo. 

-Markai, tu matei kaip ji į tave žiūri? Pasinaudok situacija, jūs gi galit dulkintis kiekvieną dieną ir naktį. Kad man tokia sesuo.-Atrodė jam net seilės išbėgo ir mane tai labai suerzino, todėl sugriebiau jį už marškinių apykaklės:

-Atsargiau su žodžiais, aš juk sakiau, kad bet kurį užmuščiau dėl jos! Ir jei dar nors kartą tu leptelėsi jog norėtum su ja permiegoti, aš nupjausiu tau kiaušinius!-Palieku barą ir sėduosi į taksi. Lauke lijo stiprus lietus, kodėl mano širdyje atsirado kažkoks baisus jausmas? Atrakinu duris ir čia manęs laukia dar vienas siurprizas. Visame name įjungta šviesa ir svetainėje eina televizorius, tik mano mažylės niekur nėra. 

-Margo, mums reikia pasikalbėti!-Aš jai net nupirkau žalią pakabuką kaip atsiprašymo dovaną. Jei ji nori gali susitikinėti net su tuo Maksu, daugiau aš su ja nesipyksiu. Keista ji nieko man neatsako. Išjungiu televizorių ir numetu striukę ant sofos. Mano kojos veda mane į virtuvę kur aš netrukus tiesiog sekundei suakmenėju, ant grindų guli mano pusseserė. Ji be sąmonės.

-Velniai griebtų!-Garsiai surėkiu ir pribėgu prie jos. Ji taip sunkiai kvėpuoja, o kakta tiesiog dega. Man net rankos suvirpėjo, automatiškai griebiu mobilųjį telefoną ir surenku greitosios numerį.

-Taip, atvažiuokite! Kiek laukti? Jūs gal visi iš proto išsikraustėte?-Paimu ją ant rankų ir išeinu į lauką kur prie namų stovėjo mano automobilis. Taip, aš šiek tiek išgėręs, bet nusispjaut, tikiuosiu pavyks išvengti nemalonumų. Kad tik suspėti laiku. Pirmą kartą aš taip stipriai gyvenime išsigandau, ji tarsi statula. Guli nejudėdama ant galinės sėdynės, o aš keikiu vairuotojus kurie specialiai dar ir kamštį gatvėje padarė. Kaip tik mašina sustoja prie pagrindinio ligoninės įėjimo, aš įbėgu į vidų, tarsi kilo koks gaisras. 

-Prašau padėkit, ji be sąmonės!-Prie manęs tuoj pat priėjo medicinos sesuo ir patikrina jos kaktą.

-Gydytoją! Greičiau!-Prie mūsų pribėgo sanitarai ir išsivežė mano Margo.

-Ne, aš eisiu su ja!

-Jaunuoli prašau palaukite koridoriuje.-Sustabdo mane seselė, o aš dešimtąjį kartą keikiu save už tai jog palikau ją vieną. Ne, ji juk nemirs? Mano mergaitė pati stipriausia, jei aš tik būčiau žinojęs prie ko prives mūsų inrigėlė, tai gyvenime prie jos nebūčiau artinesis. Aš prasėdėjau koridoriuje iki antros nakties, miego visiškai nesinorėjo. Gerai, kad bent tėvas ir teta Emilia nieko nežino. Netrukus prie manęs priėjo daktaras ir man sunkiai sekėsi kontroliuoti savo emocijas:

-Kaip ji? Daktare, sakykit!

-Kas jūs jai būsite?-Nuo jo klausymo aš konkrečiai apšalau. 

-Aš jos brolis! Kas su ja?-Jei jis man tuojau pat nieko neatsakys, prisiekiu pats įeisiu į tą palatą. 

-Ji karščiuoja, greičiausiai kažkur labai persišaldė ir dėl silpno imuniteto susirgo. Įdomu kuom jūs buvot užsiėmęs, kad nepastebėjote?-Jis taip įkyriai į mane spokso, o aš galvoje apgalvoju visus variantus kur ji galėjo taip persišaldyti.

-Vakar vakare su ja viskas buvo gerai.

-Mes davėme jai vaistų, bet ji pasiliks pas mus ligoninėje. Atleiskit man jau reikia eiti.-Nori palikti mane vieną kaip aš staigiai užduodu jam klausymą:

-Prašau galiu aš pas ją užeiti? Žinau, kad negalima, bet prisiekiu aš jai nesutrukdysiu ilsėtis.-Mano akyse susikaupė ašaros, o širdis apskritai tuoj iššoks lauk iš krūtinės. 

-Tiek to, tik neilgiau kaip dešimt minučių!

Užeinu į palatą ir išvystu nuostabią mergaitę kuri kuo ramiausiai miega. Aš turbūt nusišaučiau jei su ja būtų kas nors nutikę. Lėtu žingsniu prieinu prie lovos ir paimu jos šaltą delną į rankas. 

-Margo, atleisk man. Aš palikau tave vieną.-Man gerklėje tiesiog strigo žodžiai, tarsi būčiau kokį gumulą prarijęs. Netrukus pastebiu jog ji grįžta į save, daktaras minėjo, kad ji stipriai karščiuoja, todėl gali kalbėti visokių nebūtų dalykų:

-Markai, tu čia? Nemesk manęs prašau! Aš negaliu be tavęs kvėpuoti! Kaip gi baisu yra numirti be tavęs!-Visą kūną tarsi paralyžiavo. Prisitraukiu jos ranką prie savo lūpų ir bučiuoju kiekvieną jos pirštelį. 

-Aš čia, mano mažyle ir niekur neisiu be tavęs. Tu girdi mane?-Matyt ji kalbėjo pati su savimi sapne, tarsi jai prisisapnavo košmaras. Priliečiu delnu jos kaktą ir matau kaip ši šypteli lūpos krašteliu. Ji visa tiesiog dega, taip norėčiau pasidalinti šį skausmą su ja pusiau.

-Markai, aš myliu tave. Atleisk man, aš nesugebėjau užmušti visų savo jausmų.-Po šių žodžių pasijutau taip lyg į širdį įsmeigė peilį, ką aš padariau? Galbūt ji tiesiog man prisipažino į broliškus jausmus.

-Margo, tu man esi vienintelė, bet mano siela tokia tamsi, kad su manimi tu prapulsi. Mažyle, aš tave branginu iki mėnulio ir atgal.-Palieku švelnų bučinį ant jos lūpų ir atsisėdu ant kėdės. Visur išsijungia šviesos ir mudu liekame vieni, aš pasiryžęs viskam vardan jos.