NE GIMINAIČIAI(Baigta)

Epilogas

Pow Margo.

-Margo, tu supranti, kad jau suvalgei visą stiklainį agurkėlių.

-Na mama, aš noriu dar.-Sėduosi prie stalo ir niekaip negaliu numalšinti alkio.

-Markas tuoj grįš iš darbo ir aš viską jam pasakysiu, supratai?

-Ne, mama, jis po to dar ilgai manęs nepaleis.

-Mergaite mano, aš tokia laiminga, kad greitai pas jus gims naujas paveldėtojas, tėtis kai tik nuėjo rinkti vežimėlio, mes su Natalija jau ginčijamės kas pasiims anūką išeiginėmis.

-Palaukit, jis dar negimė. Taip, kad dar vienas agurkėlis būtų neprošal.

-Ne, nu jūs tik pažiūrėkite į ją.-Mama juokiasi, o aš niekaip negaliu atsitraukti nuo stiklainio.

-Ir kas čia pas mus per ginčai?-Virtuvėje atsiranda žmogus, kuris pasiėmė mano deguonį.

-Ai su Margo baruosi, ji visą dieną valgo nesustodama tuos agurkus ir visai nenori eiti pasivaikščioti į gryną orą.

-Mat kaip. Nepergyvenkite teta Emilia, aš ją pamokysiu.-Prisiartina prie manęs ir paima ant rankų.

-Markai, nereikia aš sunki.-Nesuspėju nė mirktelėti kaip jis įsisiurbia į mane savo bučiniais, pasodina ant sofos svetainėje ir aš eilinį kartą priklausau jam.

-Ir kodėl mūsų mergaitė šiandien vėl nepaklusni? Margo, tu supranti kas bus kai tavo mama išeis.-Jis bučiuoja mano kelius, jo lūpos, kaip pats tikriausias gaisras, supainioja mane savo ugnies spąstuose.

-Markai negalima, mums reikia pakenti šiek tiek be to.

-Tikrai, o kas sakė, kad man negalima tavęs glamonėti? Meile mano, aš visą dieną galvojau tik apie tave. Sakyk Margo, ši priklausomybė kada nors baigsis?-Jo lūpos padengia mano kaklą ir leidžiasi žemiau, bet staiga į svetainę sugrįžta mama.

-Teisingai, sėdėti tokią vasarišką dieną tiesiog nuostabu.-Ji pilnumoje Marko pusėje. Neilgai laukus mudu vis dėlto išeiname į lauką, saulė ima spiginti akis, Markas prispaudžia mane prie savo krūtinės, o vėliau pradeda kutenti.

-Kokia graži mergina ten praėjo ant aukštakulnių, aš tuoj.

-Ak šitaip? Viskas aš tavęs daugiau nemyliu.-Nusisuku nuo jo, o jis liečia mano plaukus ir bučiuoja į kaklą:

-Mažyle, tau kas nors sakė, kad kai tu pyksti esi velniškai seksuali. Kvailute, aš tave dievinu ir nenustosiu mylėti niekados.

-Niekados niekados?-Žiūriu į jį, o jis bučiuoja kiekvieną mano pirštelį ir manyje prabunda geismas atsirasti su juo miegamajame. Aš tarsi užkerėta tapau. Nieko nepasakysi. Šaunuolė Margo. Markas uždengia mano akis delnais ir mudu prieiname prie jo automobilio, pasodina mane ant galinės sėdynės.-Kur mes važiuojame?

-Tai staigmena, mano Raudonkepuraitei.

-O tu žinai, kad aš atvirkščiai nepasitikiu piktaisiais vilkais?-Bijau atmerkti akis, mes važiavome viso labo dešimt minučių ir kai jis atidarė mašinos duris, aš išsigandau taip stipriai, kad širdis vos neišlėkė lauk.

-Eikš su manimi Margo, aš parodysiu tau tikrą miško grožį.-Šnabžda man į ausį ir nuo jo lūpų mane ima kutenti.

Atveda mane į rojaus kampelį, čia tiek gėlių ir čiulbančių paukščių, visur žalia ir nieko nėra aplink.

-Ir kodėl mes čia atėjome?-Kažkodėl bijau užduoti šį klausymą.

-O tu dar nesupranti? Meilute.-Jis apsilaižo lūpas, priešintis beviltiška, jis paguldo mane ant žalios pievos, o vėliau pakelia mano vasarinę suknelę ir pasiekia apatinius, aš jaučiu jo degantį kvėpavimą.

-Aš myliu tave Margo, ačiū, kad tu padovanojai man savo širdį, o dabar aš noriu tave glamonėti mažute.-Jo pirštai numauna nuo manęs kelnaites ir lūpos liečia jautrią odą, aš pakliūnu į rojų. Žiūriu į dangų, jis toks mėlynas, kaip Marko akys. Kokia aš laiminga, man rodos jog su kiekviena diena mano širdyje kaupiasi meilės vis daugiau.

-O taip!-Mano aimanos jį tik užveda, jis glamonėja mane taip švelniai, kad padovanoti man nepamirštamą malonumą.

-Tu tiki, kad mano meilė tave šildys amžinai? Mano mergyte, mylimoji.-Jis sunkiai save sulaiko, kad neužsipulti manęs ir neįeiti, o aš pratrūkstu nuo orgazmo ir suprantu, kad pasaulyje nėra daugiau tokios meilės, aistros, užkariavimo ir amžino, pakartosiu amžino geismo.

-Aš myliu tave Markai, dieve mano kaip aš stipriai tave myliu.

Jis įsisiurbia į mano lūpas, mes glamonėjamės liežuviais, o po to jis atsigula greta manęs ant žolės ir mudu žiūrime į dangų. Užmerkiame akis ir laikomės už rankų, abu dėkojame už tokią malonę dovaną būti kartu. Pučia švelnus, vasariškas vėjelis, danguje prakalbo paukščiai, ant pievos ilsėjosi du įsimylėjėliai, jie padovanojo širdį vienas kitam ir po dviejų mėnesių jiems gimė mažylis, kuris sujungė jų jausmus dar stipriau. Gyvenime visada taip. Visi įsimylėjėliai turi būti kartu ir nesvarbu kokius išbandymus jiems skirta praeiti, svarbiausiai tai meilė ir pamišęs geismas. Jūs sutinkate?

The end.

Na va ir pabaiga, būtinai rašykite kaip jums ši istorija, patiko ar nelabai? Atsiprašau už klaidas ir geros jums dienos arba nakties, nežinau. Myliu visus kas skaitė.❤️