NE GIMINAIČIAI(Baigta)

31.Pasaka?

Pow Margo.

Artėja mano vestuvių diena. Įprastai tokią dieną merginos turėtų būti devintam dangui iš laimės, bet tik ne aš. Stoviu prieš veidrodį su pūsta vestuvių suknele, man rodos pasaulyje, nėra nuostabesnių princesių. Deja mes taip ir nesugebėjome būti su Marku kartu, dabar mintyse pralekia visi jo bučiniai ir tai kaip jis mane brangino. Man pats svarbiausias dalykas yra tai jog aš žengiu žingsnį į naują gyvenimą, į tą gyvenimą kuris padovanos man vaikus ir naujus įspūdžius. Į kambarį užeina mama, ji pataiso mano suknelę, o vėliau šnabžda:

-Margo, tu tokia graži. Dukra, aš priimsiu tavo bet kokį pasirinkimą, tu verta laimės.-Mama ant tiek laiminga, o mano akyse ašaros. Markas mane paleido, jis daugiau man neskambino, jis dabar turbūt su Greise, jam tikrai galvoje ne Margo. Liaukis pagaliau žemintis , tu turi būti stipri mergina, nes susidaro vaizdas, kad elgiesi kaip paauglė su klausymu myliu nemyliu. Šią savaitę žadėjo baisią pūgą, jau galas lapkričio, aš taip bijau to, o kas jei aš jam nesugebėsiu ištarti tų nuostabių trijų žodžių: Aš myliu tave, Piteri.

Kaip gi viskas čia paprasta. Margo jūs su Marku labai skirtingi, jis niekados negalėtų būti tėvas tavo vaikų ir laikas jau būtų su tuo susitaikyti. Aš dar ilgai laksčiau po namus su vestuvine suknele, aš jaučiausi, lyg princesė, kuri laukė savo princo. Viskas Margo, tai istorijos pabaiga, paleisk judviejų santykius. Prieinu prie lango, lauke sukasi sniegas pagal taktą muzikos, kurią aš įjungiu, mano akyse ašaros ir aš šoku su savo vestuvine suknele. Svetainėje išjungta šviesa, o aš verkiu krokodilo ašaromis dėl to mulkio, kurį myliu labiau už viską pasaulyje. Ir lai mano širdis atsisako nuo jo kartą ir visiems laikams, vardan visko kas šventa.

Pow Piteris.

Mano mašina sustoja prie Margo namo, ant galinės sėdynės didžiulė baltų rodžių puokštė, aš norėjau padaryti savo nuotakai siurprizą, mūsų vestuvių proga. Visame name išjungta šviesa ir kieme aš išvystu jos mamą.

-Sveiki Emilia, aš pas Margo, galima su ja sekundėliai  pasimatyti?-Širdis dainuoja, aš jau įsivaizduoju kaip mylėsiu savo merginą, kaip aš bučiuosiu tą katinėlį kiekvieną dieną.

-Piteri, tu pažeidi taisykles, negalima matyti nuotakos prieš vestuves, ji svetainėje, o aš einu pasivaikščiosiu, pažvelk koks sniegas. Džeimsas kai tik turi tuojau atvykti, nori su manimi aptarti vestuvinę dovaną. Tu eik, ji tavęs laukia.-Išeina ir aš užeinu pro namo duris, girdžiu malonę ir švelnią muziką, einu pro visišką tamsą, kad sutikti savo mergaitę ir prisiliesti prie jos lūpų. Kaip aš stipriai ją myliu. Pamenu tą momentą, kai ji išbėgo po mano ratais į kelią ir aš jau tada jaučiau jog mudu būsime kartu. Užeinu į svetainę ir išgirstu kažkieno verkimą.

-Pamenu, mes visada su Marku žiūrėdavome į sniegą, o vieną iš tų vakarų jis atnešė man pledą ir sušildė. Mes iki pat ryto žiūrėjome į žvaigždes. O po to jis pavogė mano širdį, aš negalvojau, kad galiu taip stipriai įsimylėti. Kokios jo saldžios lūpos, jos su saldaus šokolado aromatu, kurį mes mėgome gerti prie kamino. Kodėl aš nesugebėjau išmesti jo iš savo širdies? Viešpatie, aš išteku už trijų dienų ir dabar verkiu karčiomis ašaromis dėl jo, aš juk turiu būti pati laimingiausia nuotaka žemėje. Piteris geras, bet aš nesugebėsiu jo pamilti taip, kaip Marko. Ir dėl šito aš jaučiuosi tokia kvaiša, dabar galima išsiverkti visi miega. Naktis jaučia mano skausmą ir tik sniegas pasidalina šį skausmą su manimi per pus. Šiandien aš palaidosiu meilę, ji mirė, aš privalau būti stipri, aš turiu įsimylėti Piterį.-Margo krenta ant grindų ir rauda taip, kad man iš rankų iškrenta rožės, aš mačiau kaip jos širdis plyšo nuo skausmo, tai vaizdas tikrai ne silpniems, ji apsikabino savo kojas rankomis ir aš apšalu. Praryju ašaras ir apsimetu, kad aš nieko negirdėjau...

Rytoj romano finalas...laukiu komentarų. Ačiū aktyviems žmonėms ir visiems kas skaito❤️