NE GIMINAIČIAI(Baigta)

26.Štai tau tiesa...

Pow Margo.

Aš specialiai persikrausčiau pas draugę, kad nesimatyti su Marku, kuris ir vėl sugrįžo į mūsų miestą gyventi savo bute. Slapta nuo mamos aš įsidarbinau sekretore vienoje įmonėje, kuri užsiiminėja investicijomis į mažus projektus. Šiandien kaip tyčia buvo dideli kamščiai ir aš vos suspėjau į darbą. Pabeldžiu į kabinetą ir matau miegančią damą savo krėsle.

-Laba dieną, atleiskite aš pavėlavau.-Uždarau už savęs duris ir vos nenualpau iš nuostabos, kai išvydau ant jos stalo iki širdies gelmių pažįstamą foto, ne tai negili būti sutapimas.

-Taip...jūs pabaigiate paskutinius metus ekonomikos fakultete? Panele, su jumis viskas tvarkoje?-Ji nusiima savo akinius ir dabar aš nužiūrinėju ją, jie tokie panašūs.

-Sakykit, o jūs kartais neturėjote vaikų?-Suvokiu, jog man nedera klausti tokių klausymų žmogaus kurio nė nepažįstu.

-Atsiprašau ką? Nesupratau.

-Štai pažvelkite į šią nuotrauką, aš niekados nemaišau akių.-Išsiimu telefoną ir surandu savo brolio nuotrauką, o ji tarsi pakeičia veido išraišką:

-Dieve, kaip jis užaugo. Tai turbūt kažkokia klaida!-Ji apsiverkia  ir man norisi ją kaip nors paguosti.

-Pažvelkite, čia mudu su juo per heloviną.-Ir po šių žodžių save stabteliu, juk nėra jokių ''mes''. Jis ir aš tai dvi skirtingos karalystės. Nors praėjo pakankamai laiko, aš vis negaliu pamiršti mūsų naktų.

-Dievaži, čia juk mano sūnus. Tu pažįsti mano Marką?

-Aš jo pusseserė, Margo. Žinote, jis labai jūsų ilgėjosi.-Netgi po viso to ką jis su manimi padarė vistiek noriu jam padėti.

-O tu Emilijos duktė? Girdėjau jog ji pagimdė mergaitę prieš daug metų. Kokia tu gražuolė! Supranti aš savo sūnaus ieškau šitiek metų ir Džeimsas man prigrasino, kad kreipsis į policiją, jei aš vėl mėginsiu prie jo artintis. Prieš du metus aš norėjau pasimatyti su Marku, bet jis buvo prieš.

-Kodėl jūs ankščiau neatvykote pas Marką? Jis jūsų taip laukė.

-Bijojau, jog jis neatleis motinai, kuri taip neatsakingai metė savo vaiką.

-Ne, jis myli jus. Visą vaikystę svajojo, kad jūs jį pasiimsite su savimi.-Matau kaip jai nelengva.

-Per vėlu, jis man neatleis. Greičiausiai jis dabar manęs nekenčia.-Pakyla ji iš savo vietos ir man taip norisi ją paimti už rankos ir nuvesti pas savo brolį.

-Gana, daugiau nebus ašarų. Aš tuoj pat jam paskambinsiu ir mudvi nuvažiuosime pas jį į butą.-Surenku jo numerį, tarsi aš įprasta jo sesuo.

-Sveikas. Markai, tu namie? Tau nepasigirdo tai Margo.

Mes važiavome plačia gatve, jau buvo vakaras ir ėmė temti. Kada jos mašina sustojo prie pažįstamo daugiaaukščio, aš vos nenualpau, juk tiek jausmų ir emocijų čia išgyvenau.

-Kažkas ne taip?-Moteris kažkaip keistai į mane pažiūrėjo.

-Ne, viskas gerai. Tiesiog kai ką prisiminiau. Eime, nes manęs vėliau sužadėtinis užsilauks.-Išsikviečiame liftą ir aš jaučiu kaip mano nervų ląstelės ima virpėti. Tiesiog neapsakyti žodžiais mano laukinio jaudulio. Durys atsidaro ir jo akys įsitaiso į mane. Lyg nebuvo jokio išsiskyrimo, lyg mes ką tik prabudome ir atsistojome iš lovos.

-Sveika sesute. Tu supainiojai adresą?-Bando iššaukti man emocijas, o aš jau išmokau kovoti su savo jausmai.

-Ne. Taip ir neįleisi į vidų?-Mano rankos susigniaužia į kumščius.

-Meilute, bijau jog tau tai nemaišo.

-Kaip gi taip. Aš maniau jog tau įgrisau, nors aš jau pamiršau apie mūsų žaidimus. Tu teisus, buvo nuobodu.

-Nesiginčysiu, ypač kai mudu dieną ir naktį nesikeldavome iš lovos...-Nesuspėja pabaigti sakinio, kaip iš už mano nugaros išeina Natalija, jo mama. Jos akyse ašaros ir Markas suakmenėja.

-Sūneli. Dieve mano, kaip gi ilgėjausi.-Ji nori priartėti prie jo, bet jei jo veide pirmai žaidė šypsena, tai dabar jos nerasi nė kvapo. Jis matyt prisiminė kaip ši moteris jį siaubingai išdavė.

-Nesiartinkite. Aš jūsų nepažįstu. Mano motina mirusi!-Jo lūpomis kalba pyktis.

-Kaip tu drįsti? Tai tavo motina.-Įsimaišau į jų idilę ir Markas stengiasi nežiūrėti man į akis.

-Nuostabu, metė, o dabar atsirado. Tu irgi beje dink iš čia.-Aš nė nepastebėjau kaip moteris paliko mudu aiškintis vienus. Užeinu pas jį į butą, kad pastatyti į vietą.

-Sakyk, kas tu per žmogus? Viską gadini. Mano širdį išplėšei. Palaidojai, aš gi vos nepabaigiau savo gyvenimo savižudybe, jei ne tas kūdikis, nors tai jau nebesvarbu.-Aš pasakiau daug nereikalingų žodžių.

-Ką tu pasakei? Tu laukeisi? O Viešpatie. Ką mes padarėme?-Jis susigriebia už galvos ir sėdasi tiesiai ant grindų ir ima trankytis į sieną.

-Žinau, tau ant to nusispjaut, aš gi buvau tavo sekso žaisliukas. Dulkinai ištisai, o ką nežinojai, kad nuo to atsiranda vaikai?-Specialiai bėriau druskos ant žaizdos, o jis tik staigiai sugriebė mane už kaklo ir prispaudė prie savęs:

-Atsargiau mažute, aš sunkiai save tvardau, kad nenuvilkti nuo tavęs šio palto. Tu žinai kas su manimi darėsi šiuos kelerius metus? Aš kiekvieną naktį kalbėjausi su tavo nuotrauka, tu pavogei mano širdį, supratai? Manai, aš nenoriu prisiliesti prie šių lūpų, nors kas man sutrukdys?-Ir jis įsisiurbia savo lūpomis, greitai atsega paltą, aš vėl noriu skęsti toje aistros vonioje, kaip staiga mano protas verčia mane sustoti.

-Ne. Ta Margo mirusi, ji daugiau nepatikės tavo melagingais žodžiais. Ir dabar aš susitikinėju su Piteriu. Jis mane myli.

-Na taip žinoma. Toks visas vanilinis berniukas. Pora mūsų Margo. Saldainiukui.-Kalba, tarsi bando kažką iššaukti, prikąsdamas savo apatinę lūpą. Manyje prabunda velniškas pasimetimas ir noras, kad išeiti kartu su Marku iš šio buto.

-Sveikinu tave sesute! Dabar tu tikrai radai baltą princą, tik jau reikėtų pamiršti tamsųjį. O ką, lūpos nori dar? Tu juk nori? Padarykime tai kaip prisiminimui gerų, senų laikų. Nagi. Įrodyk, kad tu myli savo Piterį.-Jis tiesiog nuvelka nuo manęs paltą, o vėliau ant grindų lekia ir visi rūbai. Grubiai numauna mano apatinius, kam aš pas jį atėjau į butą?

-Markai, ką mes darome?

-Velniop viską. Aš geriau būsiu pasiustas į pragarą, bet neatsisakysiu tavęs. Margo, aš negaliu be tavęs. Velniai griebtų!-Jis nuneša mane į miegamąjį, o vėliau tiesiog numeta ant lovos, nė nespėjau sureaguoti kaip jis greitai atsirado ant manęs ir įėjo, aš pajutau kaip visas kūnas pasidengia aistra ir laukta glamone.

-O taip!-Užrėkiu taip stipriai, o jis tuo tarpu įeidinėja į mane kaip beprotis.

-Kalė, kam tu atėjai? Aš, juk stengiausi nuo tavęs bėgti. Nešvari mergina! Mano mylima mažute.-Jis aimanavo man į ausį ir aš praradau visą kontrolę. Mūsų liežuviai susijungia, lygiai taip kaip ir kūnai, ir mūsų aistrai nėra jokių kliūčių. Mes per daug stipriai kovojome su šiuo geismu.

-Markai už ką? Kodėl aš negaliu pamilti jo?-Pasiekiame viršūnę taip greitai, kad širdis ima plakti kaip pašėlusi.

-Aš niekšas, užmušk mane mažute.-Jis sėdasi ant grindų ir ima raudoti.

-Vėl pasakysi, kad tai žaidimas?

-Tu kai ko nežinai. Manai, aš tą vakarą pasakiau tiesą?-Aš nepažinau Marko balso, jis buvo visai kitoks.

-Ko aš nežinau? Kokią tiesą? Netylėk, tuoj pat sakyk.

-Mes tikrieji brolis ir sesė, todėl aš sugrioviau mūsų santykius!

Mano rankos ėmė drebėti, visko tikėjausi iš jo išgirsti, bet tik jau ne šito. Tik ne tai....