NE GIMINAIČIAI(Baigta)

24.Pamišėlio kalbos...

Pow Margo.

-Ir ko gi ji nežino?-Piterio balsas per daug susirūpinęs.

-To, kad mes mylėjomės ištisai. Aš galvojau, kad taip bus visados. Paragavau to gabalėlio rojaus ir dabar norisi, dar ir dar. Žinai koks jis saldus. Jo aromatas mane svaigina. Piteri, aš nešioju po širdimi jo mažylį.

-Tu laukiesi? Dieve šventas! Tavo tėvai žino?-Paima jis mane už rankos, o aš vis vien nejaučiu šilumos.

-Taip. Mama nori jog aš pasidaryčiau abortą. Tiktai aš nė už ką su tuo nesutiksiu. Aš tokia bloga dukra, pavirtau kažkokia kekše. Markas sakė, kad nekenčia manęs. Piteri išeik aš kvaiša Raudonkepuraitė.-Nusisuku nuo jo ir manyje sukyla begalinis noras išgerti nuodų.

-Margo, jis turi žinoti apie vaiką. Kalės vaikas sugadino mergaitę.

-Aš myliu jį, netgi dabar kai siela skęsta nuoduose, vistiek myliu. Išeik aš noriu pamiegoti.-Užmerkiu akis ir nuryju susidariusį gumulą gerklėje, man taip skauda, tarsi aštrus peilis duria man kiekvieną dieną.

Pow Markas.

Sėdžiu ant grindų savo bute, visur mėtosi tušti buteliai. Aš tapau alkoholiku ir šizofreniku kuris kalbasi su savo sesers nuotrauka. Jie visi priešais mane. Štai šioje nuotraukoje ji man šypsosi, kitoje aš nužiūrinėju jos akis. Paimu vieną nuotrauką ir prisitraukiu prie savo lūpų:

-Mažute. Aš tavęs dar ryte nebučiavau. Žinai, tu pati gražiausia mergina pasaulyje. Tokia skani mano mergaitė. Ryte norėjau pamaitinti tave pusryčiais, bet tu atsisakei. Na nieko mudu su tavimi pažiūrėsime filmą, o vėl padengsiu tavo lūpas aistringais bučiniais.-Aš bučiuoju nuotrauką ir tiesiog išsitiesiu ant grindų, staiga mano dėmesį patraukė skambutis į duris. Sunkiai surandu savyje jėgų, kad nusigauti iki jų.

-O Piteri! Koks malonus siurprizas.-Juokiuosi, o jis gerai užtrenkia man kumščiu per veidą.

-Geras smūgis, nagi dar vieną.-Atkišu jam savo veidą ir jis trenkia dar stipriau. Kraujas teka mano lūpomis, bet jis nieko nevertas su tuo kuris teka mano siela.

-Mulkis. Šūdo gabalas. Už ką tu taip su ja? Ji juk...

-Stop. Gana. Nereikia apie ją! Geriau paimk peilį ir užmušk mane. Sugebėsi?-Mano kalba buvo kaip pamišusio, psichinio ligonio.

-Tu ką, išties kankiniesi? Tu ją myli? Tuomet kam visa tai?

-Ar myliu aš ją? Na, kaip tau čia pasakius? Jei kiekvieną naktį aš kalbuosi su jos nuotrauka, o vėliau negaliu užmigti, ištisai badauju, manau čia peršasi išvada, kad aš be jos mirštu. Ši meilė mane sužlugdė. Margo labai patraukli gėlytė, vieną kartą paragavęs tampi priklausomu narkomanu. Sakyk kaip ji? Aš negirdėjau jos balso, noriu užmiršti, bet negaliu.-Sėduosi ant grindų ir bandau nusivalyti ašaras, bet beviltiška.

-Markai, ji myli tave. Jums reikia būti kartu. Kodėl tu pasakei, kad jos nekenti?-Akimirkai aš susiėmiau į rankas jog paaiškinti jam priežastį:

-Mes negalime būti kartu, ji mano tikra sesuo. Pasirodo tėtušis gerai pasistengė jaunystėje ir dabar mums lemta kentėti.

-Negali būti ir dėl to tu ją metei?

-Taip, aš sugrioviau mūsų idilę, ji turi manęs nekęsti. Kitaip mūsų nesustabdyti. Aš prašau, padaryk ją laiminga, lai ji vėl ima šypsotis. Meldžiu padovanok jai meilę. Už mus abu, o aš tiesiog būsiu jos baisiu sapnu.-Ašaros vėl ima atspindėti mano vidinę širdgėlą ir aš jaučiu kaip mano širdis tyliai išeina į anapus.

-Tu pasielgei teisingai. Žinai jinai nešč...-Ir čia jis sustojo, aš neiškarto supratau, ką jis norėjo man pasakyti.

-Kas su ja?

-Susirgo. Gripas, bet jai jau geriau.-Akivaizdžiai nukreipia pokalbio temą ir aš suvokiu, kad čia mūsų istorija ir baigiasi.

-Lik sveikas, nuo šiol jos širdis priklauso tau.-Uždarau duris ir prieinu prie veidrodžio, iš visos jėgos sutrenkiu į jį ir jis sudūžta į smulkias šukes. Gyvenimas pats tikriausias mėšlas ir kas sugalvojo šį skausmą? Negi neužtenka žmonėms laimės? Na ne, likimas pasiruošęs persmeigti širdis ir badyti jas iki kraujų. Aš nueinu į vonią ir pamenu kaip mudu dovanojome vienas kitam pasitenkinimą, sėduosi ant šaltų grindų, čia viskas primena ją, mano mergaitę, mano Margo. Man pats brangiausias žmogus žemėje, būk laiminga mano gėlele. Nuo tokio supančio tave jausmo norisi tiesiog išskristi aukštai tarp debesų.

Pow Margo.

Naktį mane ėmė baisiai pykinti ir skaudėjo pilvą, mama ir dėdė nuvežė mane į ligoninę. Pamenu kaip mano buvo negera. Aš taip bijojau dėl savo mažylio, kurį jau suspėjau pamilti visa širdimi. Atmerkiu akis ir matau aplink baltas sienas.

-Sveika Margo, kaip tu? Mes taip išsigandome dėl tavęs.-Laiko mano ranką Piteris ir aš staigiai susigriebiu sau už pilvo.

-Kodėl aš čia? Kas įvyko?

-Margo, tu praradai kūdikį, man labai gaila.-Jis bučiuoja mano ranką ir aš suvokiu jog mano pasaulis galutinai sugriuvo, nebėra daugiau paskutinės Marko dalelės kuri pasiliko man, dabar mes tikrai išsiskyrėme.

-O kaip tėvai? Laimingi? Aš taip norėjau pavadinti savo sūnų Hariu. Dabar jie išties išpjovė man širdį. Pasiimti mano paskutinę laimės viltį, auginti tą vaiką, tai per daug žiauru.-Nesulaikau ašarų ir noriu paslėpti šį skausmą, bet nėra prasmės.

Po 3 metų.

Pow Margo.

-Mills, tokie stulbinantys rezultatai. Jūs nusprendėte mane galutinai nustebinti? Kokia jūs išties protinga.-Gyrė mane profesorius, o aš priglaudžiau knygas sau prie krūtinės.

-Mokiausi visą naktį ir gal jau pereikime prie ''tu''.

-Kokia tu šaunuolė, kad nenužudei savo talento. Ir kas gi ankščiau trukdė tavo mokslams?-Dėstytojas nusiima savo akinius ir čia nuo mano veido šypsenėlė staiga dingo. Ši žaizda nesugis niekados.

-Pardaviau savo sielą velniui ir išsiplėšiau sau širdį. Dabar manyje dirba tik protas. Žinote, kaip gerai kai tu nieko nejauti. Aš galiu pasiimti savo sąsiuvinius?-Mano viduje buvo tiek nuodų, nuo kurių neatsikratysiu niekados.

-Viskas susidėlios į savo vietas ir patikėk pirmoji meilė visada būna žiauri, bet tu įrodei per visus tris metus, kad ji tavęs visiškai nepalaužė. Aš didžiuojuosi tavimi.-Suspaudžia jis mano ranką, o aš prieš palikdama kabinetą jam priduriu:

-Ačiū jums už viską. Jūs teisus, niekados negalima mesti savo gyvenimo, juk jis tik vienas. O kas liečia meilę, tai...niekas apskritai net nesakė, kad ji egzistuoja. Mano nuomone, tai tik baisus nepakankamumas.