NE GIMINAIČIAI(Baigta)

31.5

Pow Piteris.

-O kodėl mano nuostabioji princesė dar nemiega?-Įjungiu šviesą ir matau kaip stipriai jos išraudusios akys.

-Piteri? Atleisk, aš nežinojau, kad tu čia.

-Aš ką tik atėjau, žiūriu šviesa išjungta ir prie lango stovi nuostabus siluetas su kerinčia suknele. Margo, tu tokia graži. Meile mano, o kodėl tu verki? Tu būsi laiminga aš tau pažadu.-Apglėbiu jos skruostus rankomis ir pabučiuoju į nosies galiuką, o pačiam viduje širdis susidrasko į tūkstantį gabalėlių. Ji kaip angelas, neverta tiek kentėti šitame gyvenime, mano mergaitė. Mes dar ilgai stovėjome prie lango ir mėgavomės krentančiu sniegu, ji verkė man į petį, o aš jaučiau skausmą kartu su ja, norėjau padovanoti jai šiek tiek šilumos. Mano mylimoji Margo, aš širdį sau išsipjausiu jei tu netapsi laiminga.

Pow Margo.

Aš nesuprantu kodėl Piteris atšaukė mūsų šventę restorane, maža to jis pasiūlė susituokti miške. Lauke juk toks sniegas, pilna mašinų nusitiesusių per gatves, na kaip ir nieko naujo čia juk Amerika.

-Margo, tu ruošiesi užsidėti suknelę? Tuoj atvyks tavo jaunikis.

-Mama, aš bijau šitos pūgos, o kaip Markas? Jis neskambino?-Mano viltis akyse miršta su kiekviena sekunde.

-Dukra, jis išvažiavo, mes nenorėjome tavęs liūdinti. Todėl jo nebus tavo vestuvėse.

-Taip, kas čia do turgus vyksta?-Į mano kambarį užeina tėtis, jis šiandien buvo užsidėjęs raudoną kostiumą, o aš bijojau pripažinti jog bijau savo pačios vestuvių kaip ugnies.

-Tėti, kodėl jis netgi nepasveikino manęs? Jam ant manęs nusispjaut?

-Margo, mergyte mano nusiramink, viskas bus gerai, aš tau pažadu. Tu ir taip per daug prisikentėjai. Gana, daugiau tu nepraliesi nė vienos ašaros, aš nenoriu, kad tu verktum savo vestuvių dieną.-Jis nušluosto man ašaras ir apsikabina, kaip savo pačią mylimiausią mergytę pasaulyje. Aš užsivelku suknelę, tėvai jau išvyko į ceremoniją miške, ten jau ir pakvietė svečius. Nusileidžiu žemyn, prie namų stovėjo balta karieta, vairuotojas atidaro duris ir aš išvystu Piterį, jis užsivilkęs baltą kostiumą.

-Sveika snieguole, tu pasiruošusi vykti į šalį ''Nesibaigianti laimė''?

-Karieta kaip tikroje pasakoje. O dieve!-Mano akyse ašaros, kaip gi tai romantiška. Ant mano garbanotų plaukų krenta sniegas ir jis tarsi bando nuraminti mano širdį, kuri tuoj iššoks iš krūtinės. Jis ištiesia man ranką ir aš jaučiu malonę šilumą.

-Padaryk mane laiminga, tu pažadėjai! O kas čia?-Matau jo rankose kažkokią juodą juostelę ir man pasidaro baisu.

-Aš paruošiau tau siurprizą, tuoj mes ją užrišime tau ant akių ir tu atsisėsi su manimi į karietą. Tik prašau nenusiimk jos, kol aš tau nepasakysiu.-Bučiuoja jis mane į skruostą ir mano nuotaika po trupučiu gerėja.

-Na Piteri, tu ir intrigantas.-Atsisėdu į karietą, kaip aš stipriai jaudinuosi. Mes važiavome miestu, o aplink sukosi sniego sūkuriai, kurie apsupo visas gatves. Štai taip mano istorija ir pasibaigia. Viskas, jau laikas sunkiai atsikvėpti ir pažvelgti pirmyn, toliau manęs laukia kitas gyvenimas. Karieta sustoja ir aš girdžiu jo balsą:

-Mes atvykome. Duok man ranką ir aš padovanosiu tau rojų. Tu tiki manimi Margo? Aš noriu jog tu žinotum. Aš myliu tave ir tik dėl to, kad aš išties tave myliu, žengiau šį žingsnį. Man reikalinga tavo šypsena, aš naktimis nemiegosiu jei tu verksi.-Jis paima mane už rankos ir mes žengiame į mišką, mano aukštakulniai įsminga į sniegą, ant pečių lengvas apsiaustas, aš jaučiu šią nuostabią gamtą.