NE GIMINAIČIAI(Baigta)

25.Ant visko nusispjaut...

Pow Margo.

Užsidedu kepurę ir nusileidžiu į pirmą aukštą, koledže liko labai mažai studentų, jau beveik penkios valandos vakaro. Pasuku pažįstamu koridoriumi, gaudau visas praeities mintis, kad tik neprisiminti kaip jis mane čia bučiavo, o vėliau...Stop Margo, tu jį paleidai ir nematei lygiai 48 mėnesius. Prie koledžo manęs laukė mašina mano Piterio, su kuriuo mudu jau paskutinius kelerius metus susitikinėjame.

-Ir ką sakė profesorius?

-Aš puiki studentė. Pas mus merginas, tarsi viskas pagal scenarijų. Diplomas, o vėliau turbūt vestuvės, vaikai.-Sėduosi greta vairuotojo sėdynės ir žiūriu pro langą, vėl ruduo, jis visada liūdnas ir jame nesurasi laimės niekados.

-Margo, tu taip suaugai. Aš jau galvojau, kad tu dėl jo žudysiesi.

-Piteri liaukis, aš jį pamiršau. Jis sugadino mane ir metė, o dabar aš pradedu statytis savo normalų gyvenimą. Nebenoriu daugiau visų tų bučinių, glamonių, gašlumo. Gyvenime svarbiausiai susikurti karjerą.-Kalbėjau visiškai sausai, lyg robotas, aš užmušiau savyje visus jausmus. Nuo praeitos Margo apskritai nieko nebeliko.

-Margo, aš myliu tave. Tu tik tark žodį ir aš nueisiu bet kur vardan tavęs.

-Ir aš tave labai stipriai myliu. Tu juk mano gelbėtojas.-Apkabinu jį ir atmintyje vėl pralėkė tas helovinas.

-Aš parvešiu tave namo. Važiuojame, nes tuoj pradės lyti.-Užvedė jis mašiną, o aš neslėpiau to kas dėjosi mano sieloje.

-O aš myliu lietų, žinai kada jis lyja ne taip skaudu verkti. Tu sėdi ir žiūri į jį ir tuomet tau atrodo jog tu verki ne vienas.-Specialiai nusuku savo veidą, kad neparodyti ašarų, lai praeina tūkstančiai metų, aš vistiek nenustosiu jo mylėjusi niekados. Aš užsidėjau geros mergaitės kaukę, kad užmušti senąją, kvailąją Margo.

Markas praleido visas mūsų šeimos šventes, neatvažiavo su mumis atšvęsti naujų metų, kur aš jo laukiau ištisai prie lango. Tikėjausi jog jis vieną momentą pabels į duris  ir tiesiog ištars: Margo, aš myliu tave. Gyvenimas jis visai kitoks ir pasakos čia niekados nesibaigia laimingai. Tau atrodo, kad galima tiesiog atjungti protą, mesti mokslus, neiti į darbą, bet niekas be tavęs neišsispręs. Ir kur gi dėti tuos jausmus, kurie tave tiesiog laiko sugriebią?

-Mes atvažiavome.-Girdžiu Piterio balsą, būtent jis man padėjo atsistoti ant kojų šiame pasaulyje, sunkiame, bet įveikiame.

-Ačiū tau Piteri.-Mano akys blizga nuo ašarų, jis žinojo, kad aš myliu Marką iki dabar, bet niekados manęs nesmerkė, jis padovanojo man tokius romantiškus santykius, bet yra viena mažytė problemytė, jis tai ne Markas. Pamenu iš pat pradžių aš juos dažnai lyginau ir maniau, kad kai guluosi su juo į lovą, užmerkus akis galiu įsivaizduoti jog tai Markas. Mokiausi, bet man labai blogai gavosi.

-Už ką? Snieguole.

-Taip sau. Aš pasikeičiau, kiek galima mane taip vadinti?-Juokiuosi, o jis liečia mano skruostą.

-Užtai dabar tu nusijuokei ir aš vėl nugalėjau. Eikš pas mane mano meile. Na paverk pas mane ant krūtinės, aš žinau jog tau skaudu. Piterio gali neapgaudinėti.-Jis pasisodina mane pas save ant kelių ir aš jaučiu šilumą, visada kai man skauda, tampa šilta tik su Piteriu, bet pakol kas aš nenusprendžiau persikraustyti pas jį į butą, nors mano mama kai tik mane įkalbinėja, kad ištekėčiau už jo.

-Gerai man metas. Mama vėl pradės jaudintis.-Pabučiuoju jį į lūpas ir išlipu iš automobilio, atrakinu duris ir užeinu vidun.  

-Mama, tu ir vėl pralaimėjai lažybas, aš ir vėl surinkau 100 procentų iš kontrolinio. Sakyk į ką aš tokia protinga?-Nusivelku savo paltą ir nueinu į virtuvę, kad pavalgyti obuolio ir staiga išvystu jį. Suakmenėju, tarsi išvydau vaiduoklį. Negaliu kvėpuoti. Mane ima dusinti.

-Dukrele, kas su tavimi?-Pribėga prie manęs mama, o aš negaliu nutraukti žvilgsnio nuo savo brolio, kuris žiūri į mane ir negali ištarti nė žodelio.

-Sveika mažute.-Iš jo lūpų skamba taip, lyg mes ir vėl grįžome į praeitį. Aš nesitikėjau iš savęs tokios reakcijos, bet netrukus imu juoktis. Mama su Marku persimeta žvilgsniais.

-Kaip juokinga, pamenu tavo bajerius.-Mano viduje buvo chaosas, aš taip stipriai be jo kentėjau, o širdis palaidota taip giliai, kad jau nieko nebejaučia.

-Margo, su tavimi viskas gerai?

-Su manimi? Taip mama, o ką tu nematai? Aš gi robotas, tu norėjai, kad būčiau pirmūnė, tai ir tapau. Tu norėjai, kad aš suaugčiau tai aš ir suaugau. Kas dar tavo sąraše? Tiksliai aš turiu ištekėti, teisingai aš sutinku.-Iš mano rankų iškrenta obuolys, aš visus šiuos tris metus gyvenu su raminamaisiais.

-Kvailiai, ką jūs pridarėt? Ji numirė. Kur jūs padėjot mano Margo?-Nori prie manęs prieiti Markas, o aš žengiu žingsnį atgal.

-Minutėlę, ne Markai. Tu kažką painioji, tai tu ją metei ir ji numirė, ir nuo šiol jos siela rojuje. Ten nėra Marko, jis negali jos pasiekti daugiau niekados. Vis dėlto Raudonkepuraitė sugebėjo pabėgti nuo pikto vilko. Aš nevalgysiu ir pakviesi mane tada, kai jis paliks mūsų namą.-Negaliu žiūrėti jam į akis, nueinu link laiptų pusės kaip išgirstu mamos balsą:

-Margo, bet judu nesimatėte tris metus. Argi galima taip elgtis?

-Aš nepažįstu to žmogaus. Markas man miręs.-Aš sugebėjau perlipti per save, buvo skaudu, bet aš sugebėjau pradėti gyventi iš naujo. Pakylu laiptais į viršų ir jau noriu atidaryti savo kambario duris, bet staiga mane kažkas prispaudžia prie sienos.

-Mirė sakai? O tu tapai tikra kale. Žiūriu mamytė ir tėvelis puikiai pasistengė.-Jo ranka liečia mano nugarą ir aš vėl jaučiu malonę šilumą, kurios man taip trūko visą šį laiką.

-Patrauk savo rankas.-Mano balsas visas skęstantis skausme, bet aš jo noriu iki beprotystės, jis užkiša mano garbaną už ausies ir bučiuoja mano kaklą.

-O ką, bijai nesusilaikyti? Tu pamiršai ką mudu darėme mano bute? Kada mano liežuvis karštai tave malonino, o tu dejavai iki pat ryto. Tau priminti?-Staiga jis atsuka mane į save ir įsisiurbia savo liežuviu man į lūpas, jo lūpos uždengia manąsias ir aš atsijungiu. Mūsų liežuviai ant tiek išalko, kad pasiruošę užmušti vienas kitą savo aistra.

-Kaip aš pasiilgau, velniop tas visas taisykles. Mano mergaitė.-Jo bučiniai pereina ant mano kaklo, o aš prisimenu kaip stipriai man skaudėjo ir tiesiog atstumiu jį nuo savęs, mano lūpos paraudo nuo tokio bučinio.

-Ne Markai, praeita Margo mirė. Dabar aš myliu Piterį.-Po mano žodžių jis nusijuokė, o man pasidarė šlykštu.

-Ir tu galvoji aš patikėsiu tuo? Tu dar pasakyk, kad jis geresnis lovoje už mane? Tu neįsivaizduoji kaip aš kankinausi, žinodamas jog tu su juo myliesi.-Jis vėl prispaudžia mane prie sienos ir aš bijau jog jis gali vėl imti mane glamonėti, juk išties aš vargšas katinėlis, kuris pasiilgo jo švelnių prisilietimų.

-Juokis kiek nori, aš išteku už jo ir jis dulkins mane kiekvieną naktį, o tu galėsi graužt savo nagučius!-Noriu jog jam dar labiau skaudėtų. Staiga jis sugriebia mane už pečių ir mūsų lūpos tuoj vėl susijungs.

-Tada leisk aš liksiu tavo vestuvėse, o žinai kodėl mažyle?-Jo lūpos liečia mano kaklą ir aš pasiklystu savo jausmuose. Per daug aš nuo jo priklausoma.

-Man vienodai.-Iš mano lūpų tai skambėjo nelabai įtikinamai.

-Vyresnis brolis turi paruošti savo sesutę vestuvėms, nupirkti jai suknelę, o vėliau ją nuplėšti savo bute na, o desertui žiauriai išdulkinti savo sesutę pas save miegamajame. Patarčiau praeiti pro Marką šonu, nes dabar jis labai nori išprievartauti Raudonkepuraitę.-Jis prasiskverbia pirštais į mano apatinius ir jau beveik pasiekė jautriąją vietelę, kaip mudu išgirdome žingsnius laiptų pusėje.