WHY ME? ( Zayn Malik )

18

*Dilos pozicija*

- Zayn Dubline ir jis tikrai nenusiteikęs linksmai. - Vos išgirdusi Džesikos žodžius sustingau.

- Ką?! Kodėl! - Pakilau nuo kėdės ir pradėjau nervingai vaikščioti pirmyn ir atgal.

- Aš taip pat tuo nustebusi, Dila, - sumurmėjo ji.

- Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje? Ką aš jam padariau!

- Nežinau, Dila, - taip pat pakilo ir ji. - Bet jis įtūžęs. Tu būtum jį pamačiusi prieš metus, kai tu pabėgai... Jis nuo to laiko pasiuto ir tapo dar labiau negailestingas nei buvo prieš tai. Jis net sumušo Harry iki sąmonės netekimo, kad jį net reikėjo gabenti į renimaciją.

Aiktelėjau nuo jos žodžių ir pradėjau nervingai kratyti galvą.

- Kodėl? Ką padarė Harry?

- Jis pasakė, jog Zayn turi palikti tave ramybėje, - pasakė Džesika žiūrėdama man į akis.

- Vargšas Harry... - Sumurmėjau ir stebėjau savo pirštus. - Ką man reikia daryti, vėl bėgti? - Paklausiau tyliau, nes pastebėjau, kad Louis mane stebi kaip ir Mia. Vėl atsisėdau ant kėdės, ką ir padarė Džesika.

- Nežinau, Dila, nė nenutuokiu, - sumurmėjo ji ir paėmė man už rankos ir suspaudė savo delne. - Bet mes su Liam tau padėsime.

- Su Liam?

- Taip, jis laukia manęs anapus šios kavinukės. - Žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau juodą mašiną stovinčią kitoje gatvės pusėje. Ten turbūt Liam.

- Ar Zayn žino kur aš gyvenu ar dirbu? - Paklausiau pakreipusi galvą arčiau jos.

- Mes to nežinome, - tarė Džesika ir liūdnai šyptelėjo. - Vos Zayn sužinojo, kad tu DUbline, jis nusipirko bilietą ir išlėkė kaip vijurkas.

- Kaip manai, ko jam iš manęs reikia? - Pasiteiravau.

- Nežinau, Dil, tikrai tau negaliu atsakyti į šį klausimą. - Apgailestaudama pasakė.

- Tai ką dabar darysim?

- Manau, jog mums reiktų važiuoti iš čia, nes jei Zayn būtų norėjęs sužinoti kur tu dirbi ar gyveni, jis turbūt jau žino. Gal net laukia tavęs namuose. - Nusipurčiau nuo tokios minties. - Gal jau galime keliauti?

- Palauk, išeisiu iš darbo, - tariau ir pakilusi nuo kėdės, priėjau prie nerimastingai trypsenčios Mios.

- Kas ji tokia?

- Mia, aš turiu išeiti iš darbo ir nežinau ar greitai grįšiu, - viską greitai pasakiau.

- Ką?

- Pasakyk bosui, kad aš tiesiog išėjau.

- Bet dar susitiksime, taip? - Paklausė suraukusi antakius.

- Žinoma, - nusijuokiau ir puoliau jai į glėbį. Žinant, kad dabar man reikės slapstytis, aš parvirkau Mios glėbyje.

- Nusiramink, kad ir ką tau pasakė ta mergina, viskas susitvarkys, - sumurmėjo glosttydama mano nugarą.

- Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę tave pažinti, - sumurmėjau.

- Aš taip pat, - atsitraukusi sušnabždėjo ir nuvalė ašaras man nuo veido. - Viskas susitvarkys.

- Tikiuosi, - nusišypsojau ir nuėjau prie Džesikos, kuri jau stovėjo prie durų. Apsivilkau striukę ir nuskubėjau paskui Džesiką iš kavinės.

Netrukus mes jau sėdėjome Liam automobilyje ir mėgavomės tyla, kuri gaubė mus. Žiūrėjau pro langą ir stebėjau susiliejantį vaizdą. Ir galvoju, kad mano gyvenimas toks pat kaip šis vazdas, nepastovus. Kartais jis būna ryškus, o kartais blakus ir nykus. Užmerčiu galvą į automobilio stogą ir bandau sulaikyti ašaras, kurios tiesiog veržiasi man iš akių. Jis visada gadina man gyvenimą... Kodėl jis tiesiog negali palikti manęs ramybėje! Ką aš jam padariau!